PROFESINIŲ SĄJUNGŲ VEIKLA LIETUVOJE - Eglė Remeikaitė

Valstybėje užtikrinant ekonomikos augimą, kuriant visuomeninę gerovę, bei didinant šalies konkurencingumą, svarbus trijų šalių bendradarbiavimas – valstybės institucijų, darbdavių organizacijų ir darbuotojų atstovų. Pastarąją grupę būtų galima laikyti labiausiai pažeidžiama. Tokio pažeidžiamumo pagrindinės priežastys – vienybės nebuvimas, savo teisių neišmanymas ir nemokėjimas jų tinkamai apginti. Stiprinant savo pozicijas dėl socialinės ir ekonominės gerovės, darbuotojai jungiasi į profesines sąjungas, kurios privalo ginti savo narių teisėtus interesus.

Vakarų šalyse, ypač Skandinavijos valstybėse, profsąjungoms priklauso iki 90% dirbančiųjų, tokiomis aplinkybėmis darbuotojų susivienijimai tampa galinga jėga, veikiančia Vyriausybės ir darbdavių sprendimus. Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Įmonių pelno ir darbo užmokesčio didėjimo tendencijos (per metus pelnai išaugo apie 70% [14], tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis tik 17% [14]), darbo jėgos emigracijos mastas kelia susirūpinimą esama darbuotojų padėtimi, kurios pasukimą teigiama linkme turėtų veikti profsąjungų judėjimas. Šio darbo tikslas – atskleisti realią profesinių sąjungų įtaką ekonominiam ir socialiniam Lietuvos gyvenimui.

Šiuo metu Lietuvoje veikia trys profesinių sąjungų organizacijos: Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija. Oficialiais duomenimis visos bendrai jos vienija apie 176tūkst. narių. Pokalbių su profesinių sąjungų atstovais metu atskleista informacija patvirtina, kad realiai šis skaičius yra mažesnis. 2007m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, užimtų gyventojų skaičius viršijo 1,5mln. [14] Vadinasi, profesinėms sąjungoms mūsų šalyje priklauso mažiau kaip 12% dirbančiųjų [2, 14], tikslesnis intervalas, atspindintis tikrąją padėtį, galėtų būti tarp 9-11,47%. Esant tokiai proporcijai, logiška būtų manyti, jog profesinėms sąjungoms pakankamai sudėtinga įtakoti valstybės ekonominį gyvenimą.

Iki 1995m. profsąjungų reikalavimams apskritai nebuvo teikiama daug reikšmės nei darbdavių tarpe, nei politiniuose sluoksniuose, kol darbuotojų atstovams pavyko įgyvendinti trišalio bendradarbiavimo idėją – sukurti LR trišalę tarybą [13]. Taip buvo žengtas pirmas rimtesnis žingsnis profesinių sąjungų atstovaujamų darbuotojų, darbdavių ir Vyriausybės bendradarbiavimo link. Vienu didžiausių šio bendradarbiavimo pasiekimu laikomas LR Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2003m. sausio 1d., sukūrimas ir jo pakeitimai, lemiantys geresnę darbuotojų padėtį šalyje. Kaip pavyzdį galima paminėti nutarimą, kad apie išėjimą iš darbo darbuotojas privalo informuoti darbdavį prieš 14 dienų [10], o ne prieš mėnesį, kaip to reikalavo darbdavių atstovai. Prisitaikant prie nuolat kintančių rinkos sąlygų, sutaupytos dvi savaitės vaidina gana reikšmingą vaidmenį, kadangi naujasis darbdavys gali nesutikti laukti visą mėnesį ir pasamdyti kitą kandidatą.

Profsąjungos aktyviai seka darbdavių inicijuojamus reikalavimus ir iš dalies kontroliuoja Vyriausybės veiksmus, galinčius sudaryti palankias sąlygas šalyje didinti įmonių pelnus darbuotojų gerovės sąskaita. Pieš kelis metus garsiai buvo pradėtas svarstyti darbdavių reikalavimas didinti darbo laiką iki 60-ties valandų per savaitę argumentuojant tuo, kad šalyje nepakankamas darbo našumas, galintis užtikrinti sėkmingą įmonių veiklą ir verslo plėtrą. Tačiau profesinėms sąjungoms pavyko užginčyti tokį galimą Darbo kodekso pakeitimą, paliekant 40-ties valandų darbo savaitę [10]. Tokiu būdu esant 800Lt minimaliam darbo užmokesčiui, valandinis atlygis galėjo sumažėti maždaug dviem litais. Sutrumpėjęs poilsio laikas galėjo pasireikšti darbuotojo produktyvumo smukimu, motyvacijos mažėjimu, o tai laikui bėgant neigiamai atsilieptų įmonės veiklai.

Viena iš pagrindinių sričių, kuri turėtų būti akcentuojama profesinių sąjungų veikloje – siekis didinti darbo užmokestį. Pagrindinė priemonė, naudojama profsąjungų siekių įgyvendinimui – kolektyvinė darbo sutartis [10].

Šiuo metu profesinės sąjungos daugiausia dirba įmonės lygyje, tai reiškia, kad realią įtaką darbuotojų gerovei jos gali daryti per įmonėse pasirašytas kolektyvines sutartis. Tačiau tik nedidelė dalis darbdavių sutinka įsileisti profesinę sąjungą ir su ja bendradarbiauti. Vis dėlto įmonėje pasirašius kolektyvinę sutartį, pasiekiama reali nauda, kurią iliustruoja vienos Lietuvos įmonės, dirbančios komercijos srityje pavyzdys. Kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad minimali įmonės darbuotojo mėnesinė alga yra 1200Lt. Palyginus su įstatymiškai numatytu darbo užmokesčio minimumu, darbuotojas uždirba 50% daugiau. Negana to, sutartyje numatomos papildomos išmokos, pvz. parama šeimoms, auginančioms tris vaikus iki 18 metų, kuri sudaro 1000Lt per metus. Tokiu atveju šioje įmonėje dirbantis darbuotojas per metus uždirba 5800Lt arba 62% daugiau nei tokias pačias pareigas užimantis asmuo kitoje įmonėje, kurioje mokamas tradicinis minimalus darbo užmokestis.

Lietuvoje tokių įmonių yra labai nedaug, tame pačiame nagrinėtame komercijos sektoriuje profesinių sąjungų nariai tesudaro vos 1-2% [2, 14] dirbančiųjų. Taigi žiūrint visos Respublikos lygiu, jų įtaka darbo užmokesčiui ir apskritai darbdavių sprendimams praktiškai beveik nepastebima.

Šalyje atlyginimai po truputį kyla, kai kuriuose sektoriuose pastebimas ypatingai aukštas darbo užmokesčio lygis. Imant kriterijumi atlyginimų dydį, vienas iš patraukliausių sektorių įsidarbinti – statyba. Šiuo metu jam priklauso apie 10% visų dirbančiųjų [2, 14], pagal laisvų darbo vietų lygį jį lenkia tik viešasis valdymas ir gynyba. Nepakankamas darbo jėgos lygis iš dalies yra lemtas emigracijos mastų. Sumažėjus darbo jėgos pasiūlai ir vis didėjant paklausai, natūralu, kad darbo kaina išauga. Žinant, jog iš statybų sektoriuje dirbančiųjų tik apie 3% [2, 14] priklauso profesinėms sąjungoms, sunkiai tikėtina, kad būtent jų įtaka lėmė tokį darbo užmokesčio lygį. Daug daugiau įtakos turėjo kiti veiksniai – emigracija ir dėl jos atsirandanti darbuotojų stoka, kylančios kainos nekilnojamo turto srityje, lėmusios didesnes statybos įmonių pajamas, išaugusius veiklos mastus ir dėl to padidėjusią darbo jėgos paklausą, kurią prisivilioti galima didinant atlyginimus ir gerinant darbo sąlygas. Žinoma, galima ir kita prielaida dėl profesinių sąjungų daromos įtakos darbdaviams – susiklosčius tokiai situacijai darbo rinkoje, darbuotojams atsiranda galimybė „diktuoti sąlygas“ darbdaviams, todėl profesinės sąjungos įgyja šiokią tokią galią, kurią realiai lemia ne tiek jų pačių veikla, kiek susiklosčiusios aplinkybės.

Ir toliau didėjant emigracijai, sumažėjusi darbo jėga ir auganti jos kaina šalyje verčia darbdavius svarstyti alternatyvas įdarbinti ne Lietuvos piliečius. Kaip atsaką tokiam darbdavių norui, siekdamos apginti vietinių darbuotojų interesus, profesinės sąjungos aktyviai dirba prie projekto, kuriuo siekiama įstatymiškai užtikrinti vienodas darbo sąlygas, ypač tokio paties dydžio darbo užmokestį, tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek atvykėliams iš kitų šalių. Darbdavių atstovams parankiau atsivežti pigesnę darbo jėgą iš Rytų Europos ar Azijos regionų, nei mokėti didesnius atlyginimus vietiniams darbuotojams. Jeigu šio projekto įgyvendinimas pasisektų, darbdaviams, esant vienodoms apmokėjimo sąlygoms, parankiau būtų samdyti vietinius darbuotojus, taip mažinant šalyje nedarbą, didinant gyventojų perkamąją galią ir iš dalies sumažinant lietuvių motyvaciją emigruoti. Žvelgiant iš darbdavių pusės, tokio projekto įgyvendinimas neigiamai atsilieptų įmonių pelnams, išaugusios veiklos išlaidos mažintų verslininkų konkurencingumą tiek vietinėje, tiek užsienio rinkose, dalis darbuotojų gali prarasti darbą. Tačiau tai gali priversti verslininkus ieškoti kitų kaštų mažinimo šaltinių, tokių kaip įmonės modernizavimas, geresnis kapitalo panaudojimas ir pan. Rinka būtų priversta perskirstyti išteklius tarp konkurencingų ir nepajėgių konkuruoti šakų. Ar šis projektas pasiseks, lems derybų tarp profsąjungų, darbdavių atstovų ir Vyriausybės rezultatai. Laimės ta pusė, kuri susilauks daugiausia palaikymo ir kitų šalių pritarimo. Kol kas Lietuvos profesinės sąjungos nepajėgios daryti didelio spaudimo kitoms dviems šalims, neturėdamos aktyvaus visuomenės palaikymo.

Nagrinėjant profesinių sąjungų narių skaičiaus didėjimo tendencijas, nepanašu, kad darbuotojai noriai stoja į jas. Per 17 metų gyvavimo laikotarpį narių skaičius pasikeitė vos keliais procentais, o paskutiniu metu netgi pastebima mažėjimo tendencija. Profesinių sąjungų nepopuliarumas visuomenėje, netgi pakankamai neigiamas jų įvaizdis sąlygoja šių susivienijimų veiklos ribotumą. Dabartiniu metu akivaizdžiausiai matomas jų veiklos objektas – darbuotojų teisių užtikrinimas remiantis LR Darbo kodeksu. Profesinės sąjungos rengia savo nariams apmokymus, kurių metu aiškinamos Darbo kodekse numatytos nuostatos, aiškina jų teises, nurodo kur kreiptis, iškilus neaiškumams ar susidūrus su teisių pažeidimu, teikia teisinę pagalbą, iškilus ginčui su darbdaviu. Platesnei veiklai vykdyti, ypač keliant didesnius reikalavimus darbdaviams, trūksta ir lėšų, ir darbuotojų sutelktumo. Atsiranda tarsi užburtas ratas – neturėdamos pakankamo palaikymo, profesinės sąjungos negali spausti darbdavių taip pasiekdamos akivaizdžiai matomų rezultatų, dėl nepakankamo informuotumo neparodant visuomenei akivaizdžių pasiekimų, ji atsisako remti profsąjungas, stoti į jų gretas ir šios vėl susiduria tiek su materialinių lėšų stygiumi, tiek su nepakankamu moraliniu visuomenės rėmimu įgyvendinant naujus projektus arba protestuojant dėl anksčiau susiklosčiusių nepatenkinamų darbo sąlygų.

Atsižvelgiant tik į narių skaičių, galima prognozuoti, jog šių susivienijimų galia ir įtaka ne tik neišaugs, bet ilgainiui mažės. Optimistiškiau nuteikia tai, jog profsąjungų veiklą pradėjo remti Vyriausybė, jau antrus metus skirianti finansinę paramą. Siekdama pagerinti darbo rinkoje susiklosčiusią padėtį, ji pradėjo daugiau dėmesio skirti darbuotojų interesams, kuriuos gina profsąjungos, suprasdama, jog geresnės darbo sąlygos šalyje lemia pačios valstybės gerovės didėjimą.

Dabartiniu metu profsąjungų vykdoma veikla šiek tiek primena povandeninių srovių principą. Tai, ką jos daro tarsi lieka kaip pogrindinė veikla, kurios didžioji visuomenės dalis nepastebi. Pagal Konstitucijos 50str. profesinės sąjungos gina ne tik savo narių, bet visų darbuotojų interesus, laimėjimai, kuriuos pavyksta pasiekti, tenka visiems dirbantiesiems. Iš dalies tai lemia žmonių nenorą priklausyti profsąjungoms, kadangi nemokant nario mokesčio ir neužsiimant papildoma veikla sėkmės atveju jaučiamas beveik toks pats darbo sąlygų pagerėjimas kaip ir esant nariu. Visos išvardintos profsąjungų silpnumą įtakojančios aplinkybės lėmė, jog ši jėga Lietuvoje daugiau girdimas kaip patariamasis, o ne reikalaujantis balsas.

Literatūra:
1. European foundation for the improvement of living and working conditions [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.eurofound.europa.eu/index.htm>
2. Informacija apie LPSK šakų narių skaičių (narių skaičius 2000 – 2008m.). Suvestinė. – Vilnius: LPSK, 2008. – p. 2.
3. Kasiliauskas, Nerijus. Kolektyvinės derybos Lietuvoje. – Vilnius: UAB Biznio mašinų kompanija, 2005. – p. 153. – ISBN 9955-430-76-1.
4. Kasiliauskas, Nerijus. Socialinė partnerystė: kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys Lietuvoje. – Vilnius: UAB BSPB, 2006. – p. 183. – ISBN 9955-9570-9-3.
5. Lietuvos Darbo biržos duomenų bazė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 30]. Prieiga per internetą: <http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx?cmp=tendencieslist&id=42>
6. Lietuvos darbo federacija [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.ldf.lt/index.php?cid=999>
7. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.lps.lt/index.php?m=txt&table=1>
8. Lietuvos profsąjungos: (laikraštis internete). [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 12]. Prieiga per internetą: < http://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=2387>
9. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.lpsk.lt/?lang=lt&mID=1>
10. Lietuvos Respublikos Seimas. (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas). [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=169334>
11. Lietuvos Respublikos Seimas: (Lietuvos Respublikos Konstitucija). [žiūrėta 2008 04 01]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm>
12. Lietuvos Respublikos Seimas: (Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymas). [žiūrėta 2008 03 15]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221466&p_query=>
13. Lietuvos Respublikos trišalė taryba. [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: http://www.lrtt.lt/Istorija.htm
14. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rodiklių duomenų bazė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1313>