AUKŠTOJO MOKSLO FINANSAVIMO PROBLEMOS Lina Kraskauskaitė

ĮVADAS

XXI amžiuje mokslas tampa masiniu reiškiniu, aukštosios mokyklos susiduria su vis didesniu studijuojančiųjų skaičiumi, taip pat su vis aktualesnėmis finansinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek mokyklų sistemą, tiek patį studijų procesą. Galiausiai finansinės aplinkybės veikia ir studento apsisprendimą studijuoti. Pagrindiniai klausimai, kuriuos norėčiau apžvelgti:
1. Pagrindinės finansavimo problemos.
2. Aukštasis mokslas – vieša ar privati gėrybė?
3. Kuris finansavimo modelis būtų geriausias?

PAGRINDINĖ DALIS

Pagrindinės aukštojo mokslo finansavimo problemos
1. Aukštųjų mokyklų finansavimo lygis – žemas, metodai netobuli.
2. Lėšos, ateinančios į AMS, naudojamos neefektyviai.
3. AM finansuojamas pagal „studijuojančių krepšelį“.
4. Nėra teisiškai apibrėžtų papildomų finansavimo svertų, priklausomai nuo studijų kokybės.
5. Netinkamai nustatytas valstybinio ir privataus finansavimo santykis.

Pastarąją aukštojo mokslo finansavimo problemą analizuosiu savo pranešimo tezėse.

Aukštasis mokslas: vieša ar privati gėrybė?

Aukštasis mokslas nėra kiekvienam būtina paslauga, teikiama kaip viešoji gėrybė, todėl visuomenė jo finansuoti neprivalo. AM turėtų būti mišri gėrybė, turinti ir viešųjų, ir privačiųjų gėrybių savybių, o studijų finansavimą, tiek valstybė, tiek studentas, turi pasidalinti po lygiai.

Visuomenė aukštąjį mokslą turėtų finansuoti dėl šių priežasčių:
1. Visuomenė – tai stambus žmogiškųjų paslaugų vartotojas;
2. Išsimokslinusių žmonių buvimas ir veikla visuomenėje ją veikia teigiamai. Prie šios gaunamos naudos turi prisidėti ir valstybė/ vyriausybė;
3. Išsimokslinę žmonės reikalingi visuomenei, ekonomikai. Žinių visuomenė neapsieitų be universitetų;
4. Jei universitetai teiktų paslaugas kaip rinkos produktą, jie taptų socialinės struktūros regresijos priemone.

Kita vertus, aukštasis mokslas teikia ir asmeninę naudą žmonėms. Švietimas daro svarbią įtaką individų materialinei gerovei – jų sugebėjimui daugiau užsidirbti, todėl yra teisinga, kad naudos gavėjai prisideda prie aukštojo mokslo finansavimo.

Individuali darbo rinkos nauda susijusi su didesniais vidutiniais atlyginimais. Žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, 24-65m. amžiaus grupėje statistiškai uždirba daugiau, mažiau rizikuoja likti bedarbiais bei jų darbinis gyvenimas yra aktyvesnis ir ilgesnis nei tų žmonių, kurie turi vidurinį išsilavinimą.

Taigi, apžvelgę privačios naudos pliusus, matome, kad aukštasis mokslas duoda jos labai daug, tad šios gėrybės gavėjai turi ženkliai prisidėti prie aukštojo mokslo finansavimo.

Koks aukštojo mokslo finansavimo modelis yra geriausias?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Remigijaus Šimašiaus ir ekonomisto Romo Lazutkos nuomone, kuriai pritariu ir aš, geriausias aukštojo mokslo finansavimo modelis būtų: paslaugos gavėjo finansavimas, skiriant subsidiją studentui, kuris padengia likusią studijų kainą. Tai reiškia, kad valstybė turėtų apmokėti tam tikrą procentą nuo studijų kainos, pvz.: 50 %, o likusią kainą padengtų studentas. Šis finansavimas sulygintų studentus pagal valstybės skiriamą sumą, o ne pagal jų tėvų pajamas ar galimybes.

Visų pirma aptarsiu vieną didžiausių šio modelio trūkumų – studijų prieinamumo klausimą. Įvedus tokį finansavimą, studijų prieinamumo problema nebūtų išspręsta. Šis modelis realiai padidintų studijų įmokas už mokslą, tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į specifines detales. Įmokų didinimas prieš tai nepertvarkius paskolų sistemos, reikštų, kad už studento mokslus mokėtų tėvai. Paskolų sistemą reikia sutvarkyti taip, kad jos būtų pradedamos grąžinti tada, kai debetininko pajamų lygis pasiekia tam tikrą ribą. Toks paskolų modelis reikštų, kad didžiąją dalį sumos mokėtų pats studentas, bet tik tokiu atveju, kai jo investicija į aukštąjį mokslą duotų apčiuopiamą naudą darbo rinkoje. Tačiau kyla klausimas, kaip jaunimas iš vargingiausių visuomenės sluoksnių gali siekti aukštojo mokslo? Kad studijų prieinamumo klausimas nebūtų toks aštrus, šalia šio finansavimo modelio turi veikti socialinės paramos sistema, su aiškiais finansavimo kriterijais.

Šiek tiek plačiau panagrinėkime valstybės finansuojamąją dalį, kai yra finansuojamas paslaugos gavėjas. Toks veiksmas leidžia išvengti arba sušvelninti pagrindinius kokybinius aukštojo mokslo trūkumus: atsiranda orientacija į studentą, nes nuo jo sprendimo priklauso konkrečios įstaigos finansų paskirstymas, o tai sukuria konkurencingą aplinką ir skatina efektyvumą. Finansavimo suteikimas konkrečioms institucijoms priklausytų ne nuo trumpalaikių politinių tikslų, o nuo pačių paslaugos gavėjų vertinimų.

Kokios naudos duotų studento mokamos įmokos padidinimas dabar? Padidėjusios studijų įmokos sumažins netikslingas išlaidas švietimui, tad bus efektyvesnė kaštų kontrolė. Universitetai bus suinteresuoti diegti naujoves ir tobulinti studijų procesą kokybės ir efektyvumo linkme, nes sėkmingos inovacijos iššaukia tiesioginę teigiamą rinkos reakciją. Dalinai privatus finansavimas skatina realiai įvertinti darbo rinkos poreikius, nes už studijas mokantis asmuo, tokiu būdu investuojantis į save, tikisi investicijų grąžos, kuri galima tik tuo atveju, kai ji tikslinga. Be abejo, tokia orientacija į rinką apsunkina nepaklausių specialybių likimą, tačiau, esant ir dalinai privačiam finansavimui, fundamentalūs ar brangūs mokslai vis tiek bus reikalingi. Apibendrinant galima teigti, kad toks finansavimas pakirstų tik tas studijas, kurios būtų neaktualios ir neefektyvios patiems žmonėms, o ne vykdomajai valdžiai.

Australija tokį finansavimo modelį pritaikė dar 1995 m. Pagal jį studentams nėra teikiama socialinė parama, o tik skiriamos paskolos. Po modelio įdiegimo mokymosi aprėptis šalyje didėja kiekvienais metais po 2-3% (2005m. – 59%, 2006m. – 65%).

IŠVADOS

Aukštasis mokslas nėra vien viešoji gėrybė. Tai kartu ir privati gėrybė, tad jos finansavimą tarpusavyje turėtų pasidalinti valstybė ir studentai.

Toks modelis, kai paslaugos gavėjas yra finansuojamas skiriant subsidiją, o likusią studijų kainą padengia pats studentas, yra geriausias, nes:

1. Studijos atitiktų poreikius, dėl konkurencijos ir dalinai privataus finansavimo, universitetai būtų suinteresuoti pasiūlyti aktualias studijų programas, kurios tenkintų studentų poreikius;
2. Bus efektyvesnė kaštų kontrolė, nes, jei nebus sukurta netikra paklausa arba pasiūla, sumažės netikslingos išlaidos švietimui;
3. Konkurencijos sąlygos būtų kur kas aštresnės, nes studentai neštųsi tą valstybės subsidiją į konkrečią aukštąją mokyklą. Mokyklos „kovos“ dėl studentų, kurie bus suinteresuoti už savo mokamą studijų įmoką gauti maksimalią naudą, nes būtent nuo jų priklausys valstybės finansavimas universitetams;
4. Studijų prieinamumo klausimas nebūtų išspręstas, nes ne kiekvienas studentas sugebėtų susimokėti už studijas. Bet jei šalia egzistuotų tinkamai paruošta paskolų ir socialinės paramos sistema, ši problema ženkliai sumažėtų;
5. Studijų kokybė dėl šio modelio turėtų per ilgąjį laikotarpį pagerėti bent jau dėl konkurencijos veiksnio.

Literatūra:
1. Kalpazidou Schmidt, E. (2006a), .Higher Education in Scandinavia., in Forest, J. and P. G. Altbach (Eds.), International Handbook of Higher Education, Part Two: Regions and Countries, Springer, New York.
2. Ž. Martinaičio straipsnis „Aukštojo mokslo stogas“ Paskutinį kartą žiūrėta 2008m. kovo 13d. Prieiga per internetą <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/603>
3. Interviu su LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku prof. Rolandu Pavilioniu, “Universitas Vilnensis”. Paskutinį kartą žiūrėta: 2008m. kovo 13d. prieiga per internetą: <http://www.vilnensis.vu.lt/archyvas/nr-17/aukst_is.html>
4. Spaudos pranešimas. Paskutinį kartą žiūrėta: 2008m. kovo 26d. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/naujienos/pranesimai.htm?id=1605>.
5. OECD (2003), Education Policy Analysis: 2003, OECD, Paris.
6. OECD (periodical . ISSN: 16823451), Higher Education Management and Policy: Journal of the Programme on Institutional Management in Higher Education, OECD, Paris.