Įvadas
Pensijų sistemos buvo sukurtos siekiant užtikrinti senyvų žmonių pajamas senatvėje. Iki šiol ES valstybių pensijų sistemos garantavo pakankamą pragyvenimo lygį senatvėje, tačiau būtų pravartu panagrinėti, kokia ateitis prognozuojama pensijų sistemoms ir pensininkų pajamoms.
Kalbant apie senatvės pensijų sistemų ateitį, ypač svarbu atsižvelgti į tam tikras tendencijas. Viena iš tendencijų - demografinis gyventojų senėjimas - pastebima jau dabar ir prognozuojama, jog ateinančius 40 metų pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys būtent šis procesas. Pagal Jungtinių Tautų informaciją [1], Europoje vyresni nei 60 metų gyventojai 2006 m. sudarė 21 proc., o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys net 34 proc. Žinoma, toks spartus pensininkų skaičiaus didėjimas negali neturėti įtakos ir pensijų sistemoms. Šiame darbe bandysiu trumpai aptarti pensijų sistemų ištakas, dabartį, demografinį senėjimo procesą bei jo įtaką pensijų dydžiui ateityje.
Pensijų sistemos formavimasis ir dabartis
Europoje socialinis draudimas atsirado XIX amžiaus pabaigoje, daugiausia dėl pramoninės revoliucijos sukeltų ekonominių ir socialinių pokyčių.
Pirmasis žingsnis link senatvės draudimo buvo 1889 metais, kai Vokietijos kancleris O.Bismarkas priėmė senatvės draudimo įstatymą. Sistema buvo paremta įmokomis, t.y. teisę į pensiją gaudavo tik tie asmenys, kurie mokėjo įmokas. Taip pat 1942 m. lordas Williamas fon Beveridge‘as D.Britanijos parlamentui pateikė pranešimą apie tai, kad valstybė turi rūpintis visais piliečiais „nuo lopšio iki kapo“. Ši sistema buvo paremta socialinės paramos principais, išmokos nepriklausė nuo įmokų, buvo finansuojamos per mokesčių sistemą. Bismarko ir Beveridge‘o sistemos tapo pagrindiniu pamatu šiuolaikinėms socialinės apsaugos sistemoms.
Šiuo metu nei viena iš socialinės apsaugos sistemų neegzistuoja grynu pavidalu, o visi Europos socialinės apsaugos modeliai skirstomi į 4 grupes:
1. Anglosaksiškas (D.Britanija, Airija). Čia socialinė apsauga skiriama įvertinus gavėjo turtą ir pajamas, išplėtotos papildomo kaupimo senatvei paslaugos.
2. Skandinaviškas (Danija, Suomija, Švedija). Senatvės apsaugos sistema yra universali, teisę į įmokas turi visi piliečiai. Finansuojama daugiau iš mokesčių nei įmokų.
3. Kontinentinis (Belgija, Vokietija, Prancūzija, Lietuva, Olandija). Socialinės apsaugos modelis paremtas įmokų principu, t.y. teisę į išmokas įgyja tik tie, kurie moka įmokas. Papildomai išplėtota socialinės paramos sistema.
4. Pietų Europos (Ispanija, Graikija, Portugalija, Italija). Socialinės apsaugos principai paremti daugiau socialiniu draudimu. Ši grupė išskirtina tuo, jog sistemoje vyrauja daug išimčių tam tikroms socialinėms grupėms. Socialinės apsaugos sistemos susiduria su lėšų deficitu.
Demografinis gyventojų senėjimas Europos Sąjungoje
Demografinis gyventojų senėjimas suprantamas kaip procesas, kurio metu didėja vyresnio amžiaus žmonių skaičius ir jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje. Remiantis JT informacija [1], 2006 m. vienam pensininkui teko 4 darbingo amžiaus asmenys, tuo tarpu 2050 metais šis santykis sumažės iki dviejų. Šie skaičiai rodo, jog Europoje senėjimo procesas yra ypač svarbus ir, nesiėmus tinkamų veiksmų, nebus išvengta skaudžių pasekmių pensijų sistemų bei žmonių gerovės srityse.
Kalbant apie gyventojų senėjimo proceso atsiradimą, yra išskiriamos kelios pagrindinės priežastys, lėmusios tokį spartų visuomenės amžiaus struktūros pasikeitimą:
· Gyvenimo trukmės ilgėjimas. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, tikėtina gyvenimo trukmė jau sulaukus 60 metų per 1960 – 2000 metus pailgėjo 4 metais (vyrams nuo 15,8 iki 19,3 metų, moterims- nuo 19 iki 23,6 metų) ir spėjama, jog per artimiausius 40 metų pailgės dar 4 metais.
· Kūdikių iki 1-erių metų mirtingumo mažėjimas. Dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų bei medicinos laimėjimų, kūdikių mirtingumas Europoje smarkiai sumažėjo (nuo 36 mirčių 1 tūkst. gimusių vaikų iki 4 mirčių) ir tai, vėliau sumažėjus gimstamumui, tapo senėjimo priežastimi.
· Gimstamumo mažėjimas. Nuo 1964 m. iki 2004 metų žymiai sumažėjo gimstamumas (nuo 2,7 vaiko vienai moteriai 1964 m. iki 1,5 vaiko 2004 m.).
· Migracija. Šis procesas turi įtakos kai kurioms besivystančioms valstybėms, nes dažniausiai emigruoja darbingo amžiaus, jauni žmonės.
Kaip minėta anksčiau, demografinio gyventojų senėjimo procesas dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės bei mažėjančio gimstamumo pastaruosius 40 metų dar labiau spartės. Kokios tikėtinos šio proceso pasekmės? Visų pirma, mažėjantis ekonominis augimas. Prognozuojama [2], jog BVP augimas nuo 2,2% 2004-2010 metais nukris iki 1,3% 2050. Antra, padidės valstybės išlaidos ne tik pensijoms, sveikatos priežiūrai, bet ir kitoms su senyvų žmonių gerovės palaikymu susijusioms paslaugoms. Yra apskaičiuota [3], jog BVP dalis pensijų išmokoms vidutiniškai išaugs 4% (nuo 11,5% 2005 m. iki 15,6% - 2050 metais), o su pensininkais susijusios išlaidos – 5,8% (nuo 17,6% iki 23,4%). Kai kurioms valstybėms tai taps tikru išbandymu: Europos Sąjunga praneša, jog Kiprui, Čekijai, Graikijai, Vengrijai, Portugalijai ir Slovėnijai gali iškilti rimtų sunkumų išlaikant viešųjų finansų stabilumą. Kalbant apie įtaką patiems pensininkams, aukščiau paminėti du veiksniai gali lemti santykinės pensijų normos sumažėjimą (santykinė pensijos norma - tai rodiklis, rodantis, kiek pensija nuošimčiais sudaro buvusio vidutinio uždarbio). Jeigu pažvelgtume į 1 pav., matytume, jog daugelyje ES valstybių ši norma 2050 metais žymiai sumažėtų (vidutiniškai apie 10%) ir tik papildomos pensijų sistemos padėtų sumažinti tą praradimą.
Kaip matome, kai kurioms ES valstybėms gali iškilti rimtų sunkumų, todėl būtina jau dabar imtis veiksmingų priemonių, norint sušvelninti neigiamas pasekmes ateityje. Europos Sąjunga ataskaitoje „Pensijų adekvatumo ir stabilumo užtikrinimas 2006“ [4], išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį:
1. Skatinti dirbti ilgiau.
2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų.
3. Reformuoti pensijų sistemas taip, kad jos taptų lankstesnės, labiau prisitaikančios prie pokyčių.
4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą.
5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje.
6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
Demografinis gyventojų senėjimas Lietuvoje
Demografinis gyventojų senėjimo procesas neaplenkė ir Lietuvos. Pagal JT duomenis, 2006 metais Lietuvoje vyresni nei 60 metų gyventojai sudarė 21%, o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys jau 38%. Gyventojų senėjimo priežastys buvo tos pačios kaip ir visoje ES, tačiau nuo 1990 metų ypač aktualiu procesu tapo migracija. Kai kurie šaltiniai teigia, jog 1990-2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 450 tūkst. žmonių. Turint galvoje tai, jog dažniausiai tai būna jaunas, 20-29 metų gyventojas, matome, kokią didžiulę įtaką šis procesas turi Lietuvos gyventojų amžiaus struktūrai.
Gyventojų senėjimo procesas Lietuvoje turės panašių pasekmių kaip ir ES. Iš 1 pav. matome, jog Lietuvoje santykinė pensijų norma, finansuojant vien iš valstybinių fondų (1 pakopa), sumažėtų labai žymiai (nuo 40% 2005 m. iki 25 proc. 2050 metais), tačiau privatūs pensijų fondai (II pakopa) pagerintų situaciją netgi 17% ir taip santykinė pensijų norma 2050 m. taptų netgi didesne nei 2005 metais (nuo 40% pakiltų iki 42%). Dėl to galime daryti išvadą, jog privatūs pensijų fondai būtų viena iš efektyviausių priemonių norint išvengti pensijų finansavimo problemų ateityje.
Privati (kaupiamoji) pensijų pakopa Lietuvoje buvo įteisinta 2004 metais, įgyvendinant vieną iš „Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių strategijos“ tikslų. „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“ priimta įgyvendinant 2002 m. JT Madrido veiksmų planą ir Tarptautinio Madrido veiksmų plano dėl visuomenės senėjimo regioninę strategiją. Šios strategijos prioritetinės kryptys: 1. Skatinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, ilgesnį pasilikimą darbo rinkoje; 2. Užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių gerovę, sveikatą, būtinų socialinių paslaugų teikimą; 3. Sukurti vyresnius žmones palaikančią ir skatinančią veikti gyvenimo aplinką.
Išvados
· ES valstybių, kartu ir Lietuvos, pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys demografinis senėjimo procesas. Šį procesą daugiausia lėmė gyvenimo trukmės ilgėjimo, mirtingumo ir gimstamumo mažėjimo, migracijos veiksniai.
· Europos Sąjunga išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį: 1. Skatinti dirbti ilgiau; 2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų; 3. Reformuoti pensijų sistemas į geriau prisitaikančias prie pokyčių; 4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą; 5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje; 6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
· Lietuva taip pat neišvengė demografinio gyventojų senėjimo proceso, tačiau jei ir toliau bus sėkmingai įgyvendinama „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“, rimtų pasekmių pensijų sistemai turėtume išvengti.
Pensijų sistemos buvo sukurtos siekiant užtikrinti senyvų žmonių pajamas senatvėje. Iki šiol ES valstybių pensijų sistemos garantavo pakankamą pragyvenimo lygį senatvėje, tačiau būtų pravartu panagrinėti, kokia ateitis prognozuojama pensijų sistemoms ir pensininkų pajamoms.
Kalbant apie senatvės pensijų sistemų ateitį, ypač svarbu atsižvelgti į tam tikras tendencijas. Viena iš tendencijų - demografinis gyventojų senėjimas - pastebima jau dabar ir prognozuojama, jog ateinančius 40 metų pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys būtent šis procesas. Pagal Jungtinių Tautų informaciją [1], Europoje vyresni nei 60 metų gyventojai 2006 m. sudarė 21 proc., o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys net 34 proc. Žinoma, toks spartus pensininkų skaičiaus didėjimas negali neturėti įtakos ir pensijų sistemoms. Šiame darbe bandysiu trumpai aptarti pensijų sistemų ištakas, dabartį, demografinį senėjimo procesą bei jo įtaką pensijų dydžiui ateityje.
Pensijų sistemos formavimasis ir dabartis
Europoje socialinis draudimas atsirado XIX amžiaus pabaigoje, daugiausia dėl pramoninės revoliucijos sukeltų ekonominių ir socialinių pokyčių.
Pirmasis žingsnis link senatvės draudimo buvo 1889 metais, kai Vokietijos kancleris O.Bismarkas priėmė senatvės draudimo įstatymą. Sistema buvo paremta įmokomis, t.y. teisę į pensiją gaudavo tik tie asmenys, kurie mokėjo įmokas. Taip pat 1942 m. lordas Williamas fon Beveridge‘as D.Britanijos parlamentui pateikė pranešimą apie tai, kad valstybė turi rūpintis visais piliečiais „nuo lopšio iki kapo“. Ši sistema buvo paremta socialinės paramos principais, išmokos nepriklausė nuo įmokų, buvo finansuojamos per mokesčių sistemą. Bismarko ir Beveridge‘o sistemos tapo pagrindiniu pamatu šiuolaikinėms socialinės apsaugos sistemoms.
Šiuo metu nei viena iš socialinės apsaugos sistemų neegzistuoja grynu pavidalu, o visi Europos socialinės apsaugos modeliai skirstomi į 4 grupes:
1. Anglosaksiškas (D.Britanija, Airija). Čia socialinė apsauga skiriama įvertinus gavėjo turtą ir pajamas, išplėtotos papildomo kaupimo senatvei paslaugos.
2. Skandinaviškas (Danija, Suomija, Švedija). Senatvės apsaugos sistema yra universali, teisę į įmokas turi visi piliečiai. Finansuojama daugiau iš mokesčių nei įmokų.
3. Kontinentinis (Belgija, Vokietija, Prancūzija, Lietuva, Olandija). Socialinės apsaugos modelis paremtas įmokų principu, t.y. teisę į išmokas įgyja tik tie, kurie moka įmokas. Papildomai išplėtota socialinės paramos sistema.
4. Pietų Europos (Ispanija, Graikija, Portugalija, Italija). Socialinės apsaugos principai paremti daugiau socialiniu draudimu. Ši grupė išskirtina tuo, jog sistemoje vyrauja daug išimčių tam tikroms socialinėms grupėms. Socialinės apsaugos sistemos susiduria su lėšų deficitu.
Demografinis gyventojų senėjimas Europos Sąjungoje
Demografinis gyventojų senėjimas suprantamas kaip procesas, kurio metu didėja vyresnio amžiaus žmonių skaičius ir jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje. Remiantis JT informacija [1], 2006 m. vienam pensininkui teko 4 darbingo amžiaus asmenys, tuo tarpu 2050 metais šis santykis sumažės iki dviejų. Šie skaičiai rodo, jog Europoje senėjimo procesas yra ypač svarbus ir, nesiėmus tinkamų veiksmų, nebus išvengta skaudžių pasekmių pensijų sistemų bei žmonių gerovės srityse.
Kalbant apie gyventojų senėjimo proceso atsiradimą, yra išskiriamos kelios pagrindinės priežastys, lėmusios tokį spartų visuomenės amžiaus struktūros pasikeitimą:
· Gyvenimo trukmės ilgėjimas. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, tikėtina gyvenimo trukmė jau sulaukus 60 metų per 1960 – 2000 metus pailgėjo 4 metais (vyrams nuo 15,8 iki 19,3 metų, moterims- nuo 19 iki 23,6 metų) ir spėjama, jog per artimiausius 40 metų pailgės dar 4 metais.
· Kūdikių iki 1-erių metų mirtingumo mažėjimas. Dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų bei medicinos laimėjimų, kūdikių mirtingumas Europoje smarkiai sumažėjo (nuo 36 mirčių 1 tūkst. gimusių vaikų iki 4 mirčių) ir tai, vėliau sumažėjus gimstamumui, tapo senėjimo priežastimi.
· Gimstamumo mažėjimas. Nuo 1964 m. iki 2004 metų žymiai sumažėjo gimstamumas (nuo 2,7 vaiko vienai moteriai 1964 m. iki 1,5 vaiko 2004 m.).
· Migracija. Šis procesas turi įtakos kai kurioms besivystančioms valstybėms, nes dažniausiai emigruoja darbingo amžiaus, jauni žmonės.
Kaip minėta anksčiau, demografinio gyventojų senėjimo procesas dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės bei mažėjančio gimstamumo pastaruosius 40 metų dar labiau spartės. Kokios tikėtinos šio proceso pasekmės? Visų pirma, mažėjantis ekonominis augimas. Prognozuojama [2], jog BVP augimas nuo 2,2% 2004-2010 metais nukris iki 1,3% 2050. Antra, padidės valstybės išlaidos ne tik pensijoms, sveikatos priežiūrai, bet ir kitoms su senyvų žmonių gerovės palaikymu susijusioms paslaugoms. Yra apskaičiuota [3], jog BVP dalis pensijų išmokoms vidutiniškai išaugs 4% (nuo 11,5% 2005 m. iki 15,6% - 2050 metais), o su pensininkais susijusios išlaidos – 5,8% (nuo 17,6% iki 23,4%). Kai kurioms valstybėms tai taps tikru išbandymu: Europos Sąjunga praneša, jog Kiprui, Čekijai, Graikijai, Vengrijai, Portugalijai ir Slovėnijai gali iškilti rimtų sunkumų išlaikant viešųjų finansų stabilumą. Kalbant apie įtaką patiems pensininkams, aukščiau paminėti du veiksniai gali lemti santykinės pensijų normos sumažėjimą (santykinė pensijos norma - tai rodiklis, rodantis, kiek pensija nuošimčiais sudaro buvusio vidutinio uždarbio). Jeigu pažvelgtume į 1 pav., matytume, jog daugelyje ES valstybių ši norma 2050 metais žymiai sumažėtų (vidutiniškai apie 10%) ir tik papildomos pensijų sistemos padėtų sumažinti tą praradimą.
Kaip matome, kai kurioms ES valstybėms gali iškilti rimtų sunkumų, todėl būtina jau dabar imtis veiksmingų priemonių, norint sušvelninti neigiamas pasekmes ateityje. Europos Sąjunga ataskaitoje „Pensijų adekvatumo ir stabilumo užtikrinimas 2006“ [4], išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį:
1. Skatinti dirbti ilgiau.
2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų.
3. Reformuoti pensijų sistemas taip, kad jos taptų lankstesnės, labiau prisitaikančios prie pokyčių.
4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą.
5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje.
6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
Demografinis gyventojų senėjimas Lietuvoje
Demografinis gyventojų senėjimo procesas neaplenkė ir Lietuvos. Pagal JT duomenis, 2006 metais Lietuvoje vyresni nei 60 metų gyventojai sudarė 21%, o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys jau 38%. Gyventojų senėjimo priežastys buvo tos pačios kaip ir visoje ES, tačiau nuo 1990 metų ypač aktualiu procesu tapo migracija. Kai kurie šaltiniai teigia, jog 1990-2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 450 tūkst. žmonių. Turint galvoje tai, jog dažniausiai tai būna jaunas, 20-29 metų gyventojas, matome, kokią didžiulę įtaką šis procesas turi Lietuvos gyventojų amžiaus struktūrai.
Gyventojų senėjimo procesas Lietuvoje turės panašių pasekmių kaip ir ES. Iš 1 pav. matome, jog Lietuvoje santykinė pensijų norma, finansuojant vien iš valstybinių fondų (1 pakopa), sumažėtų labai žymiai (nuo 40% 2005 m. iki 25 proc. 2050 metais), tačiau privatūs pensijų fondai (II pakopa) pagerintų situaciją netgi 17% ir taip santykinė pensijų norma 2050 m. taptų netgi didesne nei 2005 metais (nuo 40% pakiltų iki 42%). Dėl to galime daryti išvadą, jog privatūs pensijų fondai būtų viena iš efektyviausių priemonių norint išvengti pensijų finansavimo problemų ateityje.
Privati (kaupiamoji) pensijų pakopa Lietuvoje buvo įteisinta 2004 metais, įgyvendinant vieną iš „Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių strategijos“ tikslų. „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“ priimta įgyvendinant 2002 m. JT Madrido veiksmų planą ir Tarptautinio Madrido veiksmų plano dėl visuomenės senėjimo regioninę strategiją. Šios strategijos prioritetinės kryptys: 1. Skatinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, ilgesnį pasilikimą darbo rinkoje; 2. Užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių gerovę, sveikatą, būtinų socialinių paslaugų teikimą; 3. Sukurti vyresnius žmones palaikančią ir skatinančią veikti gyvenimo aplinką.
Išvados
· ES valstybių, kartu ir Lietuvos, pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys demografinis senėjimo procesas. Šį procesą daugiausia lėmė gyvenimo trukmės ilgėjimo, mirtingumo ir gimstamumo mažėjimo, migracijos veiksniai.
· Europos Sąjunga išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį: 1. Skatinti dirbti ilgiau; 2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų; 3. Reformuoti pensijų sistemas į geriau prisitaikančias prie pokyčių; 4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą; 5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje; 6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
· Lietuva taip pat neišvengė demografinio gyventojų senėjimo proceso, tačiau jei ir toliau bus sėkmingai įgyvendinama „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“, rimtų pasekmių pensijų sistemai turėtume išvengti.
Literatūra:
1. Duomenys apie gyventojų senėjimą, perspektyvas. Prieiga per internetą <http://www.un.org/esa/population/publications/ageing/ageing2006.htm>
2. Pranešimas „The Problem of Population Ageing in the EU“. Prieiga per internetą < http://www.bankofgreece.gr/announcements/files/17.1.2008%20TheAgeingofEuropesPopulation.doc >
3. Pranešimas „Pension reforms: Key issues for the European Union. Prieiga per internetą < http://www.issa.int/pdf/anvers03/topic4/2oksanen.pdf >
4. Synthesis report on adequate and sustainable pensions 2006. Prieiga per internetą <http://ec.europa.eu/employment_social/social_protection/docs/2006/rapport_pensions_final_en.pdf >
5. G.Kasnauskienė. Demografijos pagrindai. Paskaitų konspektas– Vilnius, 2005. – 88-90 psl.
6. Minimum income provision for older people and their contribution to adequacy in retirement (December 2006). Prieiga per internetą:
7. Robert Palacios „The future of global ageing“. Prieiga per internetą: <http://ije.oxfordjournals.org/cgi/content/short/31/4/786>
8. Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija. Prieiga per internetą: < http://www.biblioteka.lt/senjorai/strategija.doc >
9. Lietuvos statistikos departamento tinklalapis. Prieiga per internetą <http://www.stat.gov.lt/>
10. EUROSTAT tinklalapis. Prieiga per internetą <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą