2008 m. balandžio 18 d., penktadienis
Čia yra publikuojami per teorinės ekonomikos katedros SMD konferenciją skaitomi pranešimai.
Skaitymui juos galite pasirinkti dešinėje pusėje.
PENSIJŲ SISTEMOS LIETUVOJE IR KITOSE ES VALSTYBĖSE Ieva Vaigauskaitė
Įvadas
Pensijų sistemos buvo sukurtos siekiant užtikrinti senyvų žmonių pajamas senatvėje. Iki šiol ES valstybių pensijų sistemos garantavo pakankamą pragyvenimo lygį senatvėje, tačiau būtų pravartu panagrinėti, kokia ateitis prognozuojama pensijų sistemoms ir pensininkų pajamoms.
Kalbant apie senatvės pensijų sistemų ateitį, ypač svarbu atsižvelgti į tam tikras tendencijas. Viena iš tendencijų - demografinis gyventojų senėjimas - pastebima jau dabar ir prognozuojama, jog ateinančius 40 metų pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys būtent šis procesas. Pagal Jungtinių Tautų informaciją [1], Europoje vyresni nei 60 metų gyventojai 2006 m. sudarė 21 proc., o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys net 34 proc. Žinoma, toks spartus pensininkų skaičiaus didėjimas negali neturėti įtakos ir pensijų sistemoms. Šiame darbe bandysiu trumpai aptarti pensijų sistemų ištakas, dabartį, demografinį senėjimo procesą bei jo įtaką pensijų dydžiui ateityje.
Pensijų sistemos formavimasis ir dabartis
Europoje socialinis draudimas atsirado XIX amžiaus pabaigoje, daugiausia dėl pramoninės revoliucijos sukeltų ekonominių ir socialinių pokyčių.
Pirmasis žingsnis link senatvės draudimo buvo 1889 metais, kai Vokietijos kancleris O.Bismarkas priėmė senatvės draudimo įstatymą. Sistema buvo paremta įmokomis, t.y. teisę į pensiją gaudavo tik tie asmenys, kurie mokėjo įmokas. Taip pat 1942 m. lordas Williamas fon Beveridge‘as D.Britanijos parlamentui pateikė pranešimą apie tai, kad valstybė turi rūpintis visais piliečiais „nuo lopšio iki kapo“. Ši sistema buvo paremta socialinės paramos principais, išmokos nepriklausė nuo įmokų, buvo finansuojamos per mokesčių sistemą. Bismarko ir Beveridge‘o sistemos tapo pagrindiniu pamatu šiuolaikinėms socialinės apsaugos sistemoms.
Šiuo metu nei viena iš socialinės apsaugos sistemų neegzistuoja grynu pavidalu, o visi Europos socialinės apsaugos modeliai skirstomi į 4 grupes:
1. Anglosaksiškas (D.Britanija, Airija). Čia socialinė apsauga skiriama įvertinus gavėjo turtą ir pajamas, išplėtotos papildomo kaupimo senatvei paslaugos.
2. Skandinaviškas (Danija, Suomija, Švedija). Senatvės apsaugos sistema yra universali, teisę į įmokas turi visi piliečiai. Finansuojama daugiau iš mokesčių nei įmokų.
3. Kontinentinis (Belgija, Vokietija, Prancūzija, Lietuva, Olandija). Socialinės apsaugos modelis paremtas įmokų principu, t.y. teisę į išmokas įgyja tik tie, kurie moka įmokas. Papildomai išplėtota socialinės paramos sistema.
4. Pietų Europos (Ispanija, Graikija, Portugalija, Italija). Socialinės apsaugos principai paremti daugiau socialiniu draudimu. Ši grupė išskirtina tuo, jog sistemoje vyrauja daug išimčių tam tikroms socialinėms grupėms. Socialinės apsaugos sistemos susiduria su lėšų deficitu.
Demografinis gyventojų senėjimas Europos Sąjungoje
Demografinis gyventojų senėjimas suprantamas kaip procesas, kurio metu didėja vyresnio amžiaus žmonių skaičius ir jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje. Remiantis JT informacija [1], 2006 m. vienam pensininkui teko 4 darbingo amžiaus asmenys, tuo tarpu 2050 metais šis santykis sumažės iki dviejų. Šie skaičiai rodo, jog Europoje senėjimo procesas yra ypač svarbus ir, nesiėmus tinkamų veiksmų, nebus išvengta skaudžių pasekmių pensijų sistemų bei žmonių gerovės srityse.
Kalbant apie gyventojų senėjimo proceso atsiradimą, yra išskiriamos kelios pagrindinės priežastys, lėmusios tokį spartų visuomenės amžiaus struktūros pasikeitimą:
· Gyvenimo trukmės ilgėjimas. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, tikėtina gyvenimo trukmė jau sulaukus 60 metų per 1960 – 2000 metus pailgėjo 4 metais (vyrams nuo 15,8 iki 19,3 metų, moterims- nuo 19 iki 23,6 metų) ir spėjama, jog per artimiausius 40 metų pailgės dar 4 metais.
· Kūdikių iki 1-erių metų mirtingumo mažėjimas. Dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų bei medicinos laimėjimų, kūdikių mirtingumas Europoje smarkiai sumažėjo (nuo 36 mirčių 1 tūkst. gimusių vaikų iki 4 mirčių) ir tai, vėliau sumažėjus gimstamumui, tapo senėjimo priežastimi.
· Gimstamumo mažėjimas. Nuo 1964 m. iki 2004 metų žymiai sumažėjo gimstamumas (nuo 2,7 vaiko vienai moteriai 1964 m. iki 1,5 vaiko 2004 m.).
· Migracija. Šis procesas turi įtakos kai kurioms besivystančioms valstybėms, nes dažniausiai emigruoja darbingo amžiaus, jauni žmonės.
Kaip minėta anksčiau, demografinio gyventojų senėjimo procesas dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės bei mažėjančio gimstamumo pastaruosius 40 metų dar labiau spartės. Kokios tikėtinos šio proceso pasekmės? Visų pirma, mažėjantis ekonominis augimas. Prognozuojama [2], jog BVP augimas nuo 2,2% 2004-2010 metais nukris iki 1,3% 2050. Antra, padidės valstybės išlaidos ne tik pensijoms, sveikatos priežiūrai, bet ir kitoms su senyvų žmonių gerovės palaikymu susijusioms paslaugoms. Yra apskaičiuota [3], jog BVP dalis pensijų išmokoms vidutiniškai išaugs 4% (nuo 11,5% 2005 m. iki 15,6% - 2050 metais), o su pensininkais susijusios išlaidos – 5,8% (nuo 17,6% iki 23,4%). Kai kurioms valstybėms tai taps tikru išbandymu: Europos Sąjunga praneša, jog Kiprui, Čekijai, Graikijai, Vengrijai, Portugalijai ir Slovėnijai gali iškilti rimtų sunkumų išlaikant viešųjų finansų stabilumą. Kalbant apie įtaką patiems pensininkams, aukščiau paminėti du veiksniai gali lemti santykinės pensijų normos sumažėjimą (santykinė pensijos norma - tai rodiklis, rodantis, kiek pensija nuošimčiais sudaro buvusio vidutinio uždarbio). Jeigu pažvelgtume į 1 pav., matytume, jog daugelyje ES valstybių ši norma 2050 metais žymiai sumažėtų (vidutiniškai apie 10%) ir tik papildomos pensijų sistemos padėtų sumažinti tą praradimą.
Kaip matome, kai kurioms ES valstybėms gali iškilti rimtų sunkumų, todėl būtina jau dabar imtis veiksmingų priemonių, norint sušvelninti neigiamas pasekmes ateityje. Europos Sąjunga ataskaitoje „Pensijų adekvatumo ir stabilumo užtikrinimas 2006“ [4], išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį:
1. Skatinti dirbti ilgiau.
2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų.
3. Reformuoti pensijų sistemas taip, kad jos taptų lankstesnės, labiau prisitaikančios prie pokyčių.
4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą.
5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje.
6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
Demografinis gyventojų senėjimas Lietuvoje
Demografinis gyventojų senėjimo procesas neaplenkė ir Lietuvos. Pagal JT duomenis, 2006 metais Lietuvoje vyresni nei 60 metų gyventojai sudarė 21%, o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys jau 38%. Gyventojų senėjimo priežastys buvo tos pačios kaip ir visoje ES, tačiau nuo 1990 metų ypač aktualiu procesu tapo migracija. Kai kurie šaltiniai teigia, jog 1990-2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 450 tūkst. žmonių. Turint galvoje tai, jog dažniausiai tai būna jaunas, 20-29 metų gyventojas, matome, kokią didžiulę įtaką šis procesas turi Lietuvos gyventojų amžiaus struktūrai.
Gyventojų senėjimo procesas Lietuvoje turės panašių pasekmių kaip ir ES. Iš 1 pav. matome, jog Lietuvoje santykinė pensijų norma, finansuojant vien iš valstybinių fondų (1 pakopa), sumažėtų labai žymiai (nuo 40% 2005 m. iki 25 proc. 2050 metais), tačiau privatūs pensijų fondai (II pakopa) pagerintų situaciją netgi 17% ir taip santykinė pensijų norma 2050 m. taptų netgi didesne nei 2005 metais (nuo 40% pakiltų iki 42%). Dėl to galime daryti išvadą, jog privatūs pensijų fondai būtų viena iš efektyviausių priemonių norint išvengti pensijų finansavimo problemų ateityje.
Privati (kaupiamoji) pensijų pakopa Lietuvoje buvo įteisinta 2004 metais, įgyvendinant vieną iš „Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių strategijos“ tikslų. „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“ priimta įgyvendinant 2002 m. JT Madrido veiksmų planą ir Tarptautinio Madrido veiksmų plano dėl visuomenės senėjimo regioninę strategiją. Šios strategijos prioritetinės kryptys: 1. Skatinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, ilgesnį pasilikimą darbo rinkoje; 2. Užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių gerovę, sveikatą, būtinų socialinių paslaugų teikimą; 3. Sukurti vyresnius žmones palaikančią ir skatinančią veikti gyvenimo aplinką.
Išvados
· ES valstybių, kartu ir Lietuvos, pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys demografinis senėjimo procesas. Šį procesą daugiausia lėmė gyvenimo trukmės ilgėjimo, mirtingumo ir gimstamumo mažėjimo, migracijos veiksniai.
· Europos Sąjunga išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį: 1. Skatinti dirbti ilgiau; 2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų; 3. Reformuoti pensijų sistemas į geriau prisitaikančias prie pokyčių; 4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą; 5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje; 6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
· Lietuva taip pat neišvengė demografinio gyventojų senėjimo proceso, tačiau jei ir toliau bus sėkmingai įgyvendinama „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“, rimtų pasekmių pensijų sistemai turėtume išvengti.
Pensijų sistemos buvo sukurtos siekiant užtikrinti senyvų žmonių pajamas senatvėje. Iki šiol ES valstybių pensijų sistemos garantavo pakankamą pragyvenimo lygį senatvėje, tačiau būtų pravartu panagrinėti, kokia ateitis prognozuojama pensijų sistemoms ir pensininkų pajamoms.
Kalbant apie senatvės pensijų sistemų ateitį, ypač svarbu atsižvelgti į tam tikras tendencijas. Viena iš tendencijų - demografinis gyventojų senėjimas - pastebima jau dabar ir prognozuojama, jog ateinančius 40 metų pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys būtent šis procesas. Pagal Jungtinių Tautų informaciją [1], Europoje vyresni nei 60 metų gyventojai 2006 m. sudarė 21 proc., o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys net 34 proc. Žinoma, toks spartus pensininkų skaičiaus didėjimas negali neturėti įtakos ir pensijų sistemoms. Šiame darbe bandysiu trumpai aptarti pensijų sistemų ištakas, dabartį, demografinį senėjimo procesą bei jo įtaką pensijų dydžiui ateityje.
Pensijų sistemos formavimasis ir dabartis
Europoje socialinis draudimas atsirado XIX amžiaus pabaigoje, daugiausia dėl pramoninės revoliucijos sukeltų ekonominių ir socialinių pokyčių.
Pirmasis žingsnis link senatvės draudimo buvo 1889 metais, kai Vokietijos kancleris O.Bismarkas priėmė senatvės draudimo įstatymą. Sistema buvo paremta įmokomis, t.y. teisę į pensiją gaudavo tik tie asmenys, kurie mokėjo įmokas. Taip pat 1942 m. lordas Williamas fon Beveridge‘as D.Britanijos parlamentui pateikė pranešimą apie tai, kad valstybė turi rūpintis visais piliečiais „nuo lopšio iki kapo“. Ši sistema buvo paremta socialinės paramos principais, išmokos nepriklausė nuo įmokų, buvo finansuojamos per mokesčių sistemą. Bismarko ir Beveridge‘o sistemos tapo pagrindiniu pamatu šiuolaikinėms socialinės apsaugos sistemoms.
Šiuo metu nei viena iš socialinės apsaugos sistemų neegzistuoja grynu pavidalu, o visi Europos socialinės apsaugos modeliai skirstomi į 4 grupes:
1. Anglosaksiškas (D.Britanija, Airija). Čia socialinė apsauga skiriama įvertinus gavėjo turtą ir pajamas, išplėtotos papildomo kaupimo senatvei paslaugos.
2. Skandinaviškas (Danija, Suomija, Švedija). Senatvės apsaugos sistema yra universali, teisę į įmokas turi visi piliečiai. Finansuojama daugiau iš mokesčių nei įmokų.
3. Kontinentinis (Belgija, Vokietija, Prancūzija, Lietuva, Olandija). Socialinės apsaugos modelis paremtas įmokų principu, t.y. teisę į išmokas įgyja tik tie, kurie moka įmokas. Papildomai išplėtota socialinės paramos sistema.
4. Pietų Europos (Ispanija, Graikija, Portugalija, Italija). Socialinės apsaugos principai paremti daugiau socialiniu draudimu. Ši grupė išskirtina tuo, jog sistemoje vyrauja daug išimčių tam tikroms socialinėms grupėms. Socialinės apsaugos sistemos susiduria su lėšų deficitu.
Demografinis gyventojų senėjimas Europos Sąjungoje
Demografinis gyventojų senėjimas suprantamas kaip procesas, kurio metu didėja vyresnio amžiaus žmonių skaičius ir jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje. Remiantis JT informacija [1], 2006 m. vienam pensininkui teko 4 darbingo amžiaus asmenys, tuo tarpu 2050 metais šis santykis sumažės iki dviejų. Šie skaičiai rodo, jog Europoje senėjimo procesas yra ypač svarbus ir, nesiėmus tinkamų veiksmų, nebus išvengta skaudžių pasekmių pensijų sistemų bei žmonių gerovės srityse.
Kalbant apie gyventojų senėjimo proceso atsiradimą, yra išskiriamos kelios pagrindinės priežastys, lėmusios tokį spartų visuomenės amžiaus struktūros pasikeitimą:
· Gyvenimo trukmės ilgėjimas. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, tikėtina gyvenimo trukmė jau sulaukus 60 metų per 1960 – 2000 metus pailgėjo 4 metais (vyrams nuo 15,8 iki 19,3 metų, moterims- nuo 19 iki 23,6 metų) ir spėjama, jog per artimiausius 40 metų pailgės dar 4 metais.
· Kūdikių iki 1-erių metų mirtingumo mažėjimas. Dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų bei medicinos laimėjimų, kūdikių mirtingumas Europoje smarkiai sumažėjo (nuo 36 mirčių 1 tūkst. gimusių vaikų iki 4 mirčių) ir tai, vėliau sumažėjus gimstamumui, tapo senėjimo priežastimi.
· Gimstamumo mažėjimas. Nuo 1964 m. iki 2004 metų žymiai sumažėjo gimstamumas (nuo 2,7 vaiko vienai moteriai 1964 m. iki 1,5 vaiko 2004 m.).
· Migracija. Šis procesas turi įtakos kai kurioms besivystančioms valstybėms, nes dažniausiai emigruoja darbingo amžiaus, jauni žmonės.
Kaip minėta anksčiau, demografinio gyventojų senėjimo procesas dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės bei mažėjančio gimstamumo pastaruosius 40 metų dar labiau spartės. Kokios tikėtinos šio proceso pasekmės? Visų pirma, mažėjantis ekonominis augimas. Prognozuojama [2], jog BVP augimas nuo 2,2% 2004-2010 metais nukris iki 1,3% 2050. Antra, padidės valstybės išlaidos ne tik pensijoms, sveikatos priežiūrai, bet ir kitoms su senyvų žmonių gerovės palaikymu susijusioms paslaugoms. Yra apskaičiuota [3], jog BVP dalis pensijų išmokoms vidutiniškai išaugs 4% (nuo 11,5% 2005 m. iki 15,6% - 2050 metais), o su pensininkais susijusios išlaidos – 5,8% (nuo 17,6% iki 23,4%). Kai kurioms valstybėms tai taps tikru išbandymu: Europos Sąjunga praneša, jog Kiprui, Čekijai, Graikijai, Vengrijai, Portugalijai ir Slovėnijai gali iškilti rimtų sunkumų išlaikant viešųjų finansų stabilumą. Kalbant apie įtaką patiems pensininkams, aukščiau paminėti du veiksniai gali lemti santykinės pensijų normos sumažėjimą (santykinė pensijos norma - tai rodiklis, rodantis, kiek pensija nuošimčiais sudaro buvusio vidutinio uždarbio). Jeigu pažvelgtume į 1 pav., matytume, jog daugelyje ES valstybių ši norma 2050 metais žymiai sumažėtų (vidutiniškai apie 10%) ir tik papildomos pensijų sistemos padėtų sumažinti tą praradimą.
Kaip matome, kai kurioms ES valstybėms gali iškilti rimtų sunkumų, todėl būtina jau dabar imtis veiksmingų priemonių, norint sušvelninti neigiamas pasekmes ateityje. Europos Sąjunga ataskaitoje „Pensijų adekvatumo ir stabilumo užtikrinimas 2006“ [4], išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį:
1. Skatinti dirbti ilgiau.
2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų.
3. Reformuoti pensijų sistemas taip, kad jos taptų lankstesnės, labiau prisitaikančios prie pokyčių.
4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą.
5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje.
6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
Demografinis gyventojų senėjimas Lietuvoje
Demografinis gyventojų senėjimo procesas neaplenkė ir Lietuvos. Pagal JT duomenis, 2006 metais Lietuvoje vyresni nei 60 metų gyventojai sudarė 21%, o 2050 m. prognozuojama, jog sudarys jau 38%. Gyventojų senėjimo priežastys buvo tos pačios kaip ir visoje ES, tačiau nuo 1990 metų ypač aktualiu procesu tapo migracija. Kai kurie šaltiniai teigia, jog 1990-2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 450 tūkst. žmonių. Turint galvoje tai, jog dažniausiai tai būna jaunas, 20-29 metų gyventojas, matome, kokią didžiulę įtaką šis procesas turi Lietuvos gyventojų amžiaus struktūrai.
Gyventojų senėjimo procesas Lietuvoje turės panašių pasekmių kaip ir ES. Iš 1 pav. matome, jog Lietuvoje santykinė pensijų norma, finansuojant vien iš valstybinių fondų (1 pakopa), sumažėtų labai žymiai (nuo 40% 2005 m. iki 25 proc. 2050 metais), tačiau privatūs pensijų fondai (II pakopa) pagerintų situaciją netgi 17% ir taip santykinė pensijų norma 2050 m. taptų netgi didesne nei 2005 metais (nuo 40% pakiltų iki 42%). Dėl to galime daryti išvadą, jog privatūs pensijų fondai būtų viena iš efektyviausių priemonių norint išvengti pensijų finansavimo problemų ateityje.
Privati (kaupiamoji) pensijų pakopa Lietuvoje buvo įteisinta 2004 metais, įgyvendinant vieną iš „Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių strategijos“ tikslų. „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“ priimta įgyvendinant 2002 m. JT Madrido veiksmų planą ir Tarptautinio Madrido veiksmų plano dėl visuomenės senėjimo regioninę strategiją. Šios strategijos prioritetinės kryptys: 1. Skatinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą, ilgesnį pasilikimą darbo rinkoje; 2. Užtikrinti vyresnio amžiaus žmonių gerovę, sveikatą, būtinų socialinių paslaugų teikimą; 3. Sukurti vyresnius žmones palaikančią ir skatinančią veikti gyvenimo aplinką.
Išvados
· ES valstybių, kartu ir Lietuvos, pensijų sistemoms didžiausią įtaką darys demografinis senėjimo procesas. Šį procesą daugiausia lėmė gyvenimo trukmės ilgėjimo, mirtingumo ir gimstamumo mažėjimo, migracijos veiksniai.
· Europos Sąjunga išskiria 6 pagrindinius siekius, padėsiančius išlaikyti pensijų adekvatumo ir stabilumo lygį: 1. Skatinti dirbti ilgiau; 2. Didinti ryšį tarp įmokų pensijoms ir išmokų; 3. Reformuoti pensijų sistemas į geriau prisitaikančias prie pokyčių; 4. Didinti minimalių pensijų vaidmenį bei pensijų sistemų solidarumą; 5. Skatinti kaupti pensijai privačiame sektoriuje; 6. Stiprinti pensijų sistemų kontroliavimą.
· Lietuva taip pat neišvengė demografinio gyventojų senėjimo proceso, tačiau jei ir toliau bus sėkmingai įgyvendinama „Nacionalinė gyventojų senėjimo strategija“, rimtų pasekmių pensijų sistemai turėtume išvengti.
Literatūra:
1. Duomenys apie gyventojų senėjimą, perspektyvas. Prieiga per internetą <http://www.un.org/esa/population/publications/ageing/ageing2006.htm>
2. Pranešimas „The Problem of Population Ageing in the EU“. Prieiga per internetą < http://www.bankofgreece.gr/announcements/files/17.1.2008%20TheAgeingofEuropesPopulation.doc >
3. Pranešimas „Pension reforms: Key issues for the European Union. Prieiga per internetą < http://www.issa.int/pdf/anvers03/topic4/2oksanen.pdf >
4. Synthesis report on adequate and sustainable pensions 2006. Prieiga per internetą <http://ec.europa.eu/employment_social/social_protection/docs/2006/rapport_pensions_final_en.pdf >
5. G.Kasnauskienė. Demografijos pagrindai. Paskaitų konspektas– Vilnius, 2005. – 88-90 psl.
6. Minimum income provision for older people and their contribution to adequacy in retirement (December 2006). Prieiga per internetą:
7. Robert Palacios „The future of global ageing“. Prieiga per internetą: <http://ije.oxfordjournals.org/cgi/content/short/31/4/786>
8. Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija. Prieiga per internetą: < http://www.biblioteka.lt/senjorai/strategija.doc >
9. Lietuvos statistikos departamento tinklalapis. Prieiga per internetą <http://www.stat.gov.lt/>
10. EUROSTAT tinklalapis. Prieiga per internetą <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/>
2008 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis
LIETUVOS, LATVIJOS IR ESTIJOS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKŲ RAIDA Vaidotas Rūkas
Lietuvos kapitalo rinka pradėjo formuotis dar begriūnant Sovietų Sąjungai, įteisinus kooperatyvus. Šiuose kooperatyvuose sukauptas kapitalas buvo naudotas 1991-aisiais metais prasidėjusioje masinėje privatizacijoje. Įmonių bendrasavininkais, manoma, galėjo tapti net 1,5 milijono žmonių.
Siekiant užtikrinti daugybės naujųjų akcininkų nuosavybės teises ir paspartinti kapitalo judėjimą 1993-aisiais metais buvo įkurtos kapitalo rinkos institucijos – Nacionalinė VP Birža, VP Komisija, Centrinis Depozitoriumas. Veikusi vos dvi valandas du kartus per savaitę dar 1995-aisiais birža buvo daugiau simbolinė institucija, teikusi tik galimybę investuoti, tačiau dar ne vienerius metus reali prekyba turėjo „gyvą“ pavidalą – važinėjama per gyventojus, supirkinėjami investiciniai čekiai ir akcijos.
Latvijos ir Estijos privatizavimo istorija beveik identiška Lietuvai, tačiau pirmosios biržos prekybos sesijos abiejose kaimyninėse šalyse įvyko net dviem metais vėliau nei Lietuvoje – 1995-aisiais.
Iš pateiktų duomenų lentelėje matome Nacionalinės vertybinių popierių biržos raidą nuo 1995 metų. Dar tik besiformuojančiai NVPB smūgį sudavė 1998-ųjų Rusijos krizė, įtakos turėjo ir 2000-aisiais sprogęs „dot com“ burbulas JAV. Daug nusivylimo ir nepasitikėjimo kapitalo rinka smulkiesiems investuotojams suteikė „Lietuvos Telekomo“ privatizacija 2000-aisiais. Per privatizavimą už akciją mokėję po 3,15 Lt, „kantresnieji“ netruko sulaukti ir 80-ies ct už akciją. Dėl išvardintų ir dar daugybės nepaminetų priežasčių biržos indeksai 1996-ųjų metų lygį tepasiekė 2003-iais. Per šį laiką bankrutavo, buvo nupirktos didesniųjų ar kitaip išnyko didžioji dalis FMĮ, emitentų skaičius taip pat ženkliai krito dėl perregistravimo į UAB‘us, bankrotų. Nepaisant to, biržos kapitalizacija ir apyvarta su nedideliais stabtelėjimais nuolat augo, reali prekyba vyko jau ne tik obligacijų rinkoje, bet ir akcijų, užmegztas bendradarbiavimas tarp trijų Baltijos valstybių biržų, tolimesniais šiaurės šalių kapitalo rinkos dalyviais.
Anksčiausiai nuo Rusijos krizės šoko atsigavo Estija. Jos biržos indeksas kilo jau nuo 2000-ųjų. Visų Baltijos šalių makroekonominė padėtis taisėsi, kilo BVP. Minėtųjų metų Estijos nominalusis BVP paaugo net 14,4%, Latvijos – 11,4%, Lietuvos – tik 4,6%. Ekonominius laimėjimus sekė politiniai – šalys pakviestos derėtis dėl narystės NATO, ES. Ekonomikos kilimas atsispindėjo ir didėjančiose gyventojų pajamose. Kandangi investiciniai produktai yra elastingi gyventojų pajamoms, tai lėmė privačių žmonių investicijų apimities augimą. Rinkas taip pat judino ir pensijų reformos. Apsukresni užsienio investuotojai numanė artėjantį akcijų kainų sprogimą, skubėjo investuoti į Baltijos šalių biržas. Pvz. vieno pirmųjų investicinių fondų Baltijos šalyse „Eastcapital Baltic Fund“ aktyvai per 2003-uosius išaugo nuo ~28 mln. Lt iki ~280 mln. Lt, o tai sekliai Baltijos kapitalo rinkai buvo išties didelės įplaukos. Mažiausiai kilusi Lietuvos VP rinka pasistiebė daugiau nei 100%, kaimyninėse rinkose augimas buvo kiek nuosaikesnis – 34%-47%. Tuo laikotarpiu pradėjo atsigauti ir didžiausia Lietuvos įmonė – Mažeikių Nafta, 2002-aisiais atitekusi Rusijos bendrovei Jukos. 2003-iųjų metų Lietuvos rinkoje didelio susidomėjimo tarp šalies ir užsienio investuotojų sulaukė milijoniniai alkoholio ir energetinio sektoriaus įmonių privatizavimo sandoriai, Latvijoje jau buvo įvykęs laivininkystės Latvijas Kugnieciba pardavimas.
2003-2004 metais įvyko kokybinis Baltijos biržų šuolis – biržas įsigijo Šiaurės Europos vertybinių popierių biržų operatorė OMHEX (vėliau OMX). Po šio sandorio nauja biržų savininkė sumažino prekybos mokesčius, suvienodino visų valstybių informacijos pateikimą internetiniame tinklalapyje, padidėjo šiaurės šalių investuotojų susidomėjimas. Pati OMX 2008-aisias buvo nupirkta JAV milžinės NASDAQ. Biržų indeksai, per kelerius metus pakilę ne vieną šimtą procentų, privertė sunerimti dėl galimo įmonių pervertinimo, ekonomikos perkaitimo. 2005-aisiais prasidėjo žymus akcijų kainų nuosmukis, ir, nors vėliau buvo net kiek viršytos 2005-ųjų indekso aukštumos, JAV kredito krizė Baltijos biržas nutempė į dar gilesnį dugną, iš kurio nesitraukia iki šiol.
Iki šiol daugiausiai minėti ir aptarti rinkų indeksai tėra sintetiniai dariniai iš skirtingų įmonių akcijų. Kad būtų geriau suprasta biržų raida, būtina atskleisti ir atskirų kompanijų sėkmės bei nesėkmės istorijas, jų įtaką VP rinkai.
2000-iaisiais metais vienos didžiausių apyvartų buvo daromos Lietuvos pramonės pasididžiavio Panevėžio Ekrano akcijomis. Tuo metu investavusieji į šias akcijas savo turtą per metus galėjo padidinti dešimteriopai. Buvo įžvelgta ir didelė koreliacija tarp Ekrano bei Vilniaus Vingio, tiekusio produkciją į Panevėžį, akcijų, todėl vienai akcijai pakilus mažiau, buvo stengiamasi įgyti jos. Augančios gamybos apimtys, naujos gamybos linijos žadėjo neregėtą Ekrano sėkmę. Kilęs gaisras atnešė nuostolių Ekranui, kuriuos kompensavo draudimas, tačiau išnykusi kineskopų paklausa, sunaikino visą įmonę. Kiek labiau pasisekė Vingiui – jis dabar vertas tiek, kiek sklypas, ant kurio stovi gamykla.
„TEO“ (buvęs Lietuvos Telekomas) buvo privatizuotas dar 2000-aisiais po 3,15 Lt. Šiuo metu įmonė uždirba ne vieną dešimtį milijonų litų, užima didžiąją fiksuoto ryšio rinkos dalį, yra interneto tiekimo lyderis šalyje, viena likvidžiausių akcijų Vilniaus biržoje, o jos svoris OMXV indekse net 15%, tačiau per visus aštuonerius metus ji nėra kainavusi tiek, už kiek buvo privatizuota (neįvertinus dividendų).
Neabejotinas sėkmės pavyzdys – Sanitas. Dar prieš kelerius metus šios įmonės pavadinimą žinojo arba tik farmacininkai, arba geriausi biržos makleriai. Sakoma, jog bendrovė be skolų, turėjusi 20 mln. Lt depozitą banke, rinkoje kainavo 15 mln. Lt (2002-ųjų rugsėjis). Tai parodo tuometės rinkos neefektyvumą. Lygiai po penkerių metų, 2007-ųjų rugsėjį, įmonės kapitalizacija viršijo vieną milijardą litų ir ji tapo ketvirtąją pagal dydį įmone indekse OMXV. Žinoma, augimas buvo finansuojamas ir kapitalo įdėjimais, tačiau savininkų bei vadovų indėlis į įmonės sėkmę yra milžiniškas.
Dar vienas sėkmės pavyzdžių – Sanito savininkas, holdingas Invalda. Vienu metu įmonės turimų ir kotiruojamų Vilniaus Baldų bei TEO paketų vertė buvo didesnė nei Invaldos kapitalizacija, o akcija 2002-aisiais dar kainavo 20 ct. Nepraėjo nei dveji metai, o kaina už akciją jau viršijo du litus. Paskui ji pakilo dar dešimt kartų, o pati įmonė jau veikia ne tik baldų sektoriuje, bet ir farmacijoje, nekilnojamo turto (NT), finansų sektoriuose.
Norėčiau paminėti ir visų prieštaringai vertinamą Mažeikių naftos istoriją. Akcijų rinkos dalyviai itin atidžiai sekė žinias apie šią kompaniją, nes ji buvo viena likvidžiausių ir pati didžiausia kotiruojama įmonė biržoje. 1999-aisiais ši naftos perdirbimo gamykla, skendėdama nuostoliuose ir skolose, privatizuota už litą. Įmonės vertė rinkoje tuo metu nesiekė nė 290 mln. Lt. Po devynerių metų PKN Orlen šią įmonę perpirko mokėdami 7,25 mlrd. Lt. Šis sandoris įėjo į Lietuvos istoriją kaip pats didžiausias.
Kiek kitokia naujausia Talino biržos istorija. 2005-aisiais pasitraukus vertingiausiai įmonei Hansapank iš biržos, netruko atsirasti naujų. Net trečdalis (6 iš 18) biržoje listinguojamų įmonių pastaraisiais metais pateko IPO[1] būdu, o kapitalizacijos dalis dar didesnė – 42%. Palyginimui, Lietuvoje įvyko vos trys IPO, o tomis akcijomis nėra aktyviai prekiaujama. Šį skirtumą bandoma aiškinti Lietuvos įmonių vadovų nenoru viešai publikuotis, mažiau išvystyta kapitalo rinka, neskaidriu pirmųjų pinigų šaltiniu.
Kiekvienos iš IPO dalyvavusių įmonių akcijų likimas skirtingas. Biržos „numylėtine“ tapo Olympic Casino, po IPO pakilusi daugiau nei du kartus. Pačiame aukščiausiame NT rinkos taške pasirodžiusios NT vystytojos Arco Vara‘os akcijų kaina neteko net 60% vertės. Tuo tarpu likusių įmonių akcijos nesukėlė tiek ažiotažo, kiek pastarųjų dviejų.
Baltijos šalių biržos centrinės, rytų bei pietryčių Europos kontekste pagal P/E medianą yra mažiausiai įvertintos. Tarp jų tėra įsiterpusi Slovakija. Santykinio pigumo priežastis – Baltijos biržos kotiruojamų kompanijų pelnų augimas bei dar 2005-aisiais prasidėjusi akcijų kainų korekcija, tebesitęsianti iki šiol. Kitos rinkos, ypač pietryčių Europos, tuo metu turėjo ilgą kilimo periodą.
Literatūra:
1. Baltijos šalių biržos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 20 d.] Prieiga per internetą:< http://www.baltic.omxnordicexchange.com/market/?lang=lt >
2. Lietuvos vertybinių popierių komisijos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:< http://www.vpk.lt/lt/ataskaitos-ir-publikacijos >
3. Latvijos vertybinių popierių komisijos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:< http://www.fktk.lv/eng/ >
4. Baltijos valstybių statistikos departamento puslapiai [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 25 d.] Prieiga per internetą < http://www.stat.gov.lt/lt/ >;
<http://www.stat.ee/index.aw?set_lang_id=2&automatweb=0ba3020e7a9ce6b7200b7340dee5370b >; < http://www.csb.gov.lv/avidus.cfm?lng=en >
5. Naujienų ir informacijos portalas „Bloomberg“ [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 26 d.] Prieiga per internetą:< http://www.bloomberg.com/index.html?Intro=intro3 >
6. Internetiniai įmonių puslapiai bei įmonių ataskaitos
[1] IPO – initial public offering (pirminis viešas akcijų platinimas)
Siekiant užtikrinti daugybės naujųjų akcininkų nuosavybės teises ir paspartinti kapitalo judėjimą 1993-aisiais metais buvo įkurtos kapitalo rinkos institucijos – Nacionalinė VP Birža, VP Komisija, Centrinis Depozitoriumas. Veikusi vos dvi valandas du kartus per savaitę dar 1995-aisiais birža buvo daugiau simbolinė institucija, teikusi tik galimybę investuoti, tačiau dar ne vienerius metus reali prekyba turėjo „gyvą“ pavidalą – važinėjama per gyventojus, supirkinėjami investiciniai čekiai ir akcijos.
Latvijos ir Estijos privatizavimo istorija beveik identiška Lietuvai, tačiau pirmosios biržos prekybos sesijos abiejose kaimyninėse šalyse įvyko net dviem metais vėliau nei Lietuvoje – 1995-aisiais.
Iš pateiktų duomenų lentelėje matome Nacionalinės vertybinių popierių biržos raidą nuo 1995 metų. Dar tik besiformuojančiai NVPB smūgį sudavė 1998-ųjų Rusijos krizė, įtakos turėjo ir 2000-aisiais sprogęs „dot com“ burbulas JAV. Daug nusivylimo ir nepasitikėjimo kapitalo rinka smulkiesiems investuotojams suteikė „Lietuvos Telekomo“ privatizacija 2000-aisiais. Per privatizavimą už akciją mokėję po 3,15 Lt, „kantresnieji“ netruko sulaukti ir 80-ies ct už akciją. Dėl išvardintų ir dar daugybės nepaminetų priežasčių biržos indeksai 1996-ųjų metų lygį tepasiekė 2003-iais. Per šį laiką bankrutavo, buvo nupirktos didesniųjų ar kitaip išnyko didžioji dalis FMĮ, emitentų skaičius taip pat ženkliai krito dėl perregistravimo į UAB‘us, bankrotų. Nepaisant to, biržos kapitalizacija ir apyvarta su nedideliais stabtelėjimais nuolat augo, reali prekyba vyko jau ne tik obligacijų rinkoje, bet ir akcijų, užmegztas bendradarbiavimas tarp trijų Baltijos valstybių biržų, tolimesniais šiaurės šalių kapitalo rinkos dalyviais.
Anksčiausiai nuo Rusijos krizės šoko atsigavo Estija. Jos biržos indeksas kilo jau nuo 2000-ųjų. Visų Baltijos šalių makroekonominė padėtis taisėsi, kilo BVP. Minėtųjų metų Estijos nominalusis BVP paaugo net 14,4%, Latvijos – 11,4%, Lietuvos – tik 4,6%. Ekonominius laimėjimus sekė politiniai – šalys pakviestos derėtis dėl narystės NATO, ES. Ekonomikos kilimas atsispindėjo ir didėjančiose gyventojų pajamose. Kandangi investiciniai produktai yra elastingi gyventojų pajamoms, tai lėmė privačių žmonių investicijų apimities augimą. Rinkas taip pat judino ir pensijų reformos. Apsukresni užsienio investuotojai numanė artėjantį akcijų kainų sprogimą, skubėjo investuoti į Baltijos šalių biržas. Pvz. vieno pirmųjų investicinių fondų Baltijos šalyse „Eastcapital Baltic Fund“ aktyvai per 2003-uosius išaugo nuo ~28 mln. Lt iki ~280 mln. Lt, o tai sekliai Baltijos kapitalo rinkai buvo išties didelės įplaukos. Mažiausiai kilusi Lietuvos VP rinka pasistiebė daugiau nei 100%, kaimyninėse rinkose augimas buvo kiek nuosaikesnis – 34%-47%. Tuo laikotarpiu pradėjo atsigauti ir didžiausia Lietuvos įmonė – Mažeikių Nafta, 2002-aisiais atitekusi Rusijos bendrovei Jukos. 2003-iųjų metų Lietuvos rinkoje didelio susidomėjimo tarp šalies ir užsienio investuotojų sulaukė milijoniniai alkoholio ir energetinio sektoriaus įmonių privatizavimo sandoriai, Latvijoje jau buvo įvykęs laivininkystės Latvijas Kugnieciba pardavimas.
2003-2004 metais įvyko kokybinis Baltijos biržų šuolis – biržas įsigijo Šiaurės Europos vertybinių popierių biržų operatorė OMHEX (vėliau OMX). Po šio sandorio nauja biržų savininkė sumažino prekybos mokesčius, suvienodino visų valstybių informacijos pateikimą internetiniame tinklalapyje, padidėjo šiaurės šalių investuotojų susidomėjimas. Pati OMX 2008-aisias buvo nupirkta JAV milžinės NASDAQ. Biržų indeksai, per kelerius metus pakilę ne vieną šimtą procentų, privertė sunerimti dėl galimo įmonių pervertinimo, ekonomikos perkaitimo. 2005-aisiais prasidėjo žymus akcijų kainų nuosmukis, ir, nors vėliau buvo net kiek viršytos 2005-ųjų indekso aukštumos, JAV kredito krizė Baltijos biržas nutempė į dar gilesnį dugną, iš kurio nesitraukia iki šiol.
Iki šiol daugiausiai minėti ir aptarti rinkų indeksai tėra sintetiniai dariniai iš skirtingų įmonių akcijų. Kad būtų geriau suprasta biržų raida, būtina atskleisti ir atskirų kompanijų sėkmės bei nesėkmės istorijas, jų įtaką VP rinkai.
2000-iaisiais metais vienos didžiausių apyvartų buvo daromos Lietuvos pramonės pasididžiavio Panevėžio Ekrano akcijomis. Tuo metu investavusieji į šias akcijas savo turtą per metus galėjo padidinti dešimteriopai. Buvo įžvelgta ir didelė koreliacija tarp Ekrano bei Vilniaus Vingio, tiekusio produkciją į Panevėžį, akcijų, todėl vienai akcijai pakilus mažiau, buvo stengiamasi įgyti jos. Augančios gamybos apimtys, naujos gamybos linijos žadėjo neregėtą Ekrano sėkmę. Kilęs gaisras atnešė nuostolių Ekranui, kuriuos kompensavo draudimas, tačiau išnykusi kineskopų paklausa, sunaikino visą įmonę. Kiek labiau pasisekė Vingiui – jis dabar vertas tiek, kiek sklypas, ant kurio stovi gamykla.
„TEO“ (buvęs Lietuvos Telekomas) buvo privatizuotas dar 2000-aisiais po 3,15 Lt. Šiuo metu įmonė uždirba ne vieną dešimtį milijonų litų, užima didžiąją fiksuoto ryšio rinkos dalį, yra interneto tiekimo lyderis šalyje, viena likvidžiausių akcijų Vilniaus biržoje, o jos svoris OMXV indekse net 15%, tačiau per visus aštuonerius metus ji nėra kainavusi tiek, už kiek buvo privatizuota (neįvertinus dividendų).
Neabejotinas sėkmės pavyzdys – Sanitas. Dar prieš kelerius metus šios įmonės pavadinimą žinojo arba tik farmacininkai, arba geriausi biržos makleriai. Sakoma, jog bendrovė be skolų, turėjusi 20 mln. Lt depozitą banke, rinkoje kainavo 15 mln. Lt (2002-ųjų rugsėjis). Tai parodo tuometės rinkos neefektyvumą. Lygiai po penkerių metų, 2007-ųjų rugsėjį, įmonės kapitalizacija viršijo vieną milijardą litų ir ji tapo ketvirtąją pagal dydį įmone indekse OMXV. Žinoma, augimas buvo finansuojamas ir kapitalo įdėjimais, tačiau savininkų bei vadovų indėlis į įmonės sėkmę yra milžiniškas.
Dar vienas sėkmės pavyzdžių – Sanito savininkas, holdingas Invalda. Vienu metu įmonės turimų ir kotiruojamų Vilniaus Baldų bei TEO paketų vertė buvo didesnė nei Invaldos kapitalizacija, o akcija 2002-aisiais dar kainavo 20 ct. Nepraėjo nei dveji metai, o kaina už akciją jau viršijo du litus. Paskui ji pakilo dar dešimt kartų, o pati įmonė jau veikia ne tik baldų sektoriuje, bet ir farmacijoje, nekilnojamo turto (NT), finansų sektoriuose.
Norėčiau paminėti ir visų prieštaringai vertinamą Mažeikių naftos istoriją. Akcijų rinkos dalyviai itin atidžiai sekė žinias apie šią kompaniją, nes ji buvo viena likvidžiausių ir pati didžiausia kotiruojama įmonė biržoje. 1999-aisiais ši naftos perdirbimo gamykla, skendėdama nuostoliuose ir skolose, privatizuota už litą. Įmonės vertė rinkoje tuo metu nesiekė nė 290 mln. Lt. Po devynerių metų PKN Orlen šią įmonę perpirko mokėdami 7,25 mlrd. Lt. Šis sandoris įėjo į Lietuvos istoriją kaip pats didžiausias.
Kiek kitokia naujausia Talino biržos istorija. 2005-aisiais pasitraukus vertingiausiai įmonei Hansapank iš biržos, netruko atsirasti naujų. Net trečdalis (6 iš 18) biržoje listinguojamų įmonių pastaraisiais metais pateko IPO[1] būdu, o kapitalizacijos dalis dar didesnė – 42%. Palyginimui, Lietuvoje įvyko vos trys IPO, o tomis akcijomis nėra aktyviai prekiaujama. Šį skirtumą bandoma aiškinti Lietuvos įmonių vadovų nenoru viešai publikuotis, mažiau išvystyta kapitalo rinka, neskaidriu pirmųjų pinigų šaltiniu.
Kiekvienos iš IPO dalyvavusių įmonių akcijų likimas skirtingas. Biržos „numylėtine“ tapo Olympic Casino, po IPO pakilusi daugiau nei du kartus. Pačiame aukščiausiame NT rinkos taške pasirodžiusios NT vystytojos Arco Vara‘os akcijų kaina neteko net 60% vertės. Tuo tarpu likusių įmonių akcijos nesukėlė tiek ažiotažo, kiek pastarųjų dviejų.
Baltijos šalių biržos centrinės, rytų bei pietryčių Europos kontekste pagal P/E medianą yra mažiausiai įvertintos. Tarp jų tėra įsiterpusi Slovakija. Santykinio pigumo priežastis – Baltijos biržos kotiruojamų kompanijų pelnų augimas bei dar 2005-aisiais prasidėjusi akcijų kainų korekcija, tebesitęsianti iki šiol. Kitos rinkos, ypač pietryčių Europos, tuo metu turėjo ilgą kilimo periodą.
Literatūra:
1. Baltijos šalių biržos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 20 d.] Prieiga per internetą:< http://www.baltic.omxnordicexchange.com/market/?lang=lt >
2. Lietuvos vertybinių popierių komisijos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:< http://www.vpk.lt/lt/ataskaitos-ir-publikacijos >
3. Latvijos vertybinių popierių komisijos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:< http://www.fktk.lv/eng/ >
4. Baltijos valstybių statistikos departamento puslapiai [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 25 d.] Prieiga per internetą < http://www.stat.gov.lt/lt/ >;
<http://www.stat.ee/index.aw?set_lang_id=2&automatweb=0ba3020e7a9ce6b7200b7340dee5370b >; < http://www.csb.gov.lv/avidus.cfm?lng=en >
5. Naujienų ir informacijos portalas „Bloomberg“ [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 26 d.] Prieiga per internetą:< http://www.bloomberg.com/index.html?Intro=intro3 >
6. Internetiniai įmonių puslapiai bei įmonių ataskaitos
[1] IPO – initial public offering (pirminis viešas akcijų platinimas)
ES PARAMA IR ŪKIO PLĖTRA Edita Miežetytė
ĮVADAS
Regioninės vienovės idėjos tapo aktualios praktiškai jau nuo Europos ekonominės bendrijos įsteigimo. Tai ypač aktualu ir šiandienos Europos Sąjungai, tad sanglaudos idėjos įgyvendinimui ES teikia paramą šalims narėms, kuri remiasi tam tikrais teikimo principais, bet kartu ir dinamiškai adaptuojasi prie kintančios Europos Sąjungos sudėties, besikeičiančių tendencijų, skatina šalių narių ūkio plėtrą. Lietuva tapo ES nare nuo 2004 m., todėl teikiama parama ir šios paramos skatinama ūkio plėtra jaučiama ir mūsų šalyje. ES teikiamos paramos aspektai iki naujausių 2007-2013 m. laikotarpio tendencijų, gauta parama ir su tuo susiję ekonominiai pokyčiai išlieka aktualūs ir ekonomistams, ir eiliniams šalies gyventojams.
ES paramos fondai
ES plėtra neabejotinai didina atotrūkį tarp pačių turtingiausių ir skurdžiausių regionų, tad atsiradusioms ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti yra pasitelkiama Regioninė politika, kuri remiasi Struktūrinės politikos instrumentais. Pagrindiniai Struktūriniai fondai, teikiantys paramą regionams, yra šie :
· Europos regioninės plėtros fondas. Šis fondas skiria finansinę paramą regionams, atsiliekantiems nuo ES vidurkio. Investuojama į transporto, aplinkos apsaugos, telekominikacijų, energetikos, švietimo ir daugelio kitų infrastruktūrų plėtrą.
· Europos socialinis fondas. Šis fondas finansuoja ir remia tuos projektus, kurie sprendžia socialines, nedarbo ir užimtumo problemas.
· Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Parama ūkininkavimo plėtojimui, alternatyvios veiklos atsiradimui kaimo vietovėse.
· Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia tuos regionus, kuriuose verčiamasi žuvininkyste, siekia didinti žuvininkystės sektoriaus konkurencingumą.
· Sanglaudos fondas nėra priskiriamas Struktūriniams fondams. Jis įkurtas pasirašius Mastrichto sutartį, ir savo teikiama parama prisideda prie ekonomikos vystymosi ir ūkio plėtros ES. Lėšos skiriamos šalims narėms, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis negu 90 % ES vidurkio. Remiami projektai, susiję su aplinkos gerinimu bei transporto infrastruktūra.
ES finansinės paramos mastas
Pasibaigusio 2000-2006 m. ir prasidejusio 2007-2013 m. periodų programų skirtumus galima pamatyti analizuojant šių programų finansavimą, paramos mastą visoje ES. 2000-2006 m. priodui Struktūrinių bei Sanglaudos fondų parama siekė 213 mlrd. eurų (1999 m. kainomis).
2007-2013 m. laikotarpis nuo ankstesniojo skiriasi ir paramos prioritetais, ir finansavimo dydžiu. Struktūrinei politikai įgyvendinti, ES šalių narių projektams finansuoti bus skiriama 336,1 milijardai eurų, t.y. 0,41 % ES BVP (2004 m. kainomis).
ES parama Lietuvai ir ūkio plėtra
Lietuvos Bendrajame Programavimo Dokumente (BPD) numatyti 5 investicijų prioritetai 2004-2006 m.: socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtros, žmogiškųjų išteklių plėtros, gamybos sektoriaus plėtros, kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetas, techninės paramos prioritetas. BPD numatytų prioritetų įgyvendinimui skirti projektai finansuojami ES ir Lietuvos bendrojo finansavimo lėšomis, ir sudaro 4,167 mlrd.lt.
2007-2013 m. Lietuvos Nacionalinės bendrosios strategijos veiksmų programos pagrindiniai tikslai šiek tiek skiriasi nuo praėjusio laikotartpio tikslų, ir išskiriamos šios 4 veiksmų programos: žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa, ekonomikos augimo veiksmų programa, sanglaudos skatinimo veiksmų programa, techninės paramos veiksmų programa. Finansavimas šiuo laikotarpiu iš Struktūrinių bei Sanglaudos fondų Lietuvai sudarys daugiau nei 23 milijardus litų.
Visos šalys, gaunančios ES paramą pagal 2007-2013 m. Nacionalines bendrosios strategijos veiksmų programas dar tik pradėjo teikti paraiškas ir planuojasi projektus, todėl tikslinga aptarti praėjusio laikotarpio Lietuvos pasiekimus. Pagal Lietuvos 2004-2006 m. BPD numatyta paskirstyti 4,167 mlrd.lt., iš kurių 3,09mlrd.lt. skiria ES paramos fondai ir dar Lietuvai iš Sanglaudos fondo skirta beveik 825,88 mln. eurų. Šiuo laikotarpiu buvo patvirtinti 3533 finansuojami projektai, iš kurių 2185 jau baigti, o 1348 dar įgyvendinami. Finansuojamiems projektams faktiškai prireikė net 104% ES paramos lėšų, t.y, paraiškose viršijamas paramos dydis, tačiau praktiškai iki šiol paskirstyti 74 %, nes dėl dalies paraiškose pateiktų lėšų tinkamumo vyksta svarstymai ir lėšos dar įsisavinamos ir 2008 m.
Bendrojo programavimo dokumento įgyvendinimas iš esmės yra vertinamas teigiamai, lėšų įsisavinimas - taip pat. Lietuvos ūkio plėtra buvo pripažinta viena iš sparčiausių tarp visų ES valstybių. Kalbant apie ūkio plėtrą, reikėtų remtis pagrindiniais ekonominiais rodikliais, kurie rodo pagyvėjimą, tačiau jų visų ir išorinių veiksnių analizė yra per plati, tad ūkio plėtrą galima pagrįsti BVP augimu, kuris yra spartus ir įrodo, jog ES parama iš ties turi tam įtakos.
IŠVADOS
ES parama skiriama atsiliekantiems regionams ir šalims, nes po sparčios ES plėtros skirtumai tarp šalių narių didėjo. Struktūrinių ir Sanglaudos fondų skiriama parama pagal laikotarpius, per kuriuos šalys įgyvendina įvairius projektus, kurie skatintų ūkio plėtrą šalyje. Ši parama ženkliai padidėjo ir visos ES mastu, ir Lietuvos atžvilgiu. 2004-2006 m. Lietuvos BPD projektų įgyvendinimas, lėšų įsisavinimas yra vertinami gerai, o Lietuva buvo priskiriama prie šalių, kurių plėtra buvo viena iš sparčiausių.
Literatūros:
1. Europos Sąjungos parama. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< p_l_id="PUB.1.203">
2. ES parama 2007-2013 m. Bendras aprašymas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.ukmin.lt/lt/veiklos_kryptys/es_strukturiniai_fondai/2007-2013/2007_2013_aprasymas.php>
3. Lietuvos ekonominių rodiklių projekcijos išsamiau. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
4. Lietuvos 2004-2006 m. bendrasis programavimo dokumentas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< http://www.esparama.lt/lt/bpd>
5. Pasirengimas 2007-2013 m. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< http://www.esparama.lt/lt/pasirengimas >
6. Sanglaudos fondas 2000-2006 m. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< http://www.esparama.lt/lt/sanglaudos_fondas>
Regioninės vienovės idėjos tapo aktualios praktiškai jau nuo Europos ekonominės bendrijos įsteigimo. Tai ypač aktualu ir šiandienos Europos Sąjungai, tad sanglaudos idėjos įgyvendinimui ES teikia paramą šalims narėms, kuri remiasi tam tikrais teikimo principais, bet kartu ir dinamiškai adaptuojasi prie kintančios Europos Sąjungos sudėties, besikeičiančių tendencijų, skatina šalių narių ūkio plėtrą. Lietuva tapo ES nare nuo 2004 m., todėl teikiama parama ir šios paramos skatinama ūkio plėtra jaučiama ir mūsų šalyje. ES teikiamos paramos aspektai iki naujausių 2007-2013 m. laikotarpio tendencijų, gauta parama ir su tuo susiję ekonominiai pokyčiai išlieka aktualūs ir ekonomistams, ir eiliniams šalies gyventojams.
ES paramos fondai
ES plėtra neabejotinai didina atotrūkį tarp pačių turtingiausių ir skurdžiausių regionų, tad atsiradusioms ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti yra pasitelkiama Regioninė politika, kuri remiasi Struktūrinės politikos instrumentais. Pagrindiniai Struktūriniai fondai, teikiantys paramą regionams, yra šie :
· Europos regioninės plėtros fondas. Šis fondas skiria finansinę paramą regionams, atsiliekantiems nuo ES vidurkio. Investuojama į transporto, aplinkos apsaugos, telekominikacijų, energetikos, švietimo ir daugelio kitų infrastruktūrų plėtrą.
· Europos socialinis fondas. Šis fondas finansuoja ir remia tuos projektus, kurie sprendžia socialines, nedarbo ir užimtumo problemas.
· Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Parama ūkininkavimo plėtojimui, alternatyvios veiklos atsiradimui kaimo vietovėse.
· Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia tuos regionus, kuriuose verčiamasi žuvininkyste, siekia didinti žuvininkystės sektoriaus konkurencingumą.
· Sanglaudos fondas nėra priskiriamas Struktūriniams fondams. Jis įkurtas pasirašius Mastrichto sutartį, ir savo teikiama parama prisideda prie ekonomikos vystymosi ir ūkio plėtros ES. Lėšos skiriamos šalims narėms, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis negu 90 % ES vidurkio. Remiami projektai, susiję su aplinkos gerinimu bei transporto infrastruktūra.
ES finansinės paramos mastas
Pasibaigusio 2000-2006 m. ir prasidejusio 2007-2013 m. periodų programų skirtumus galima pamatyti analizuojant šių programų finansavimą, paramos mastą visoje ES. 2000-2006 m. priodui Struktūrinių bei Sanglaudos fondų parama siekė 213 mlrd. eurų (1999 m. kainomis).
2007-2013 m. laikotarpis nuo ankstesniojo skiriasi ir paramos prioritetais, ir finansavimo dydžiu. Struktūrinei politikai įgyvendinti, ES šalių narių projektams finansuoti bus skiriama 336,1 milijardai eurų, t.y. 0,41 % ES BVP (2004 m. kainomis).
ES parama Lietuvai ir ūkio plėtra
Lietuvos Bendrajame Programavimo Dokumente (BPD) numatyti 5 investicijų prioritetai 2004-2006 m.: socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtros, žmogiškųjų išteklių plėtros, gamybos sektoriaus plėtros, kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetas, techninės paramos prioritetas. BPD numatytų prioritetų įgyvendinimui skirti projektai finansuojami ES ir Lietuvos bendrojo finansavimo lėšomis, ir sudaro 4,167 mlrd.lt.
2007-2013 m. Lietuvos Nacionalinės bendrosios strategijos veiksmų programos pagrindiniai tikslai šiek tiek skiriasi nuo praėjusio laikotartpio tikslų, ir išskiriamos šios 4 veiksmų programos: žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa, ekonomikos augimo veiksmų programa, sanglaudos skatinimo veiksmų programa, techninės paramos veiksmų programa. Finansavimas šiuo laikotarpiu iš Struktūrinių bei Sanglaudos fondų Lietuvai sudarys daugiau nei 23 milijardus litų.
Visos šalys, gaunančios ES paramą pagal 2007-2013 m. Nacionalines bendrosios strategijos veiksmų programas dar tik pradėjo teikti paraiškas ir planuojasi projektus, todėl tikslinga aptarti praėjusio laikotarpio Lietuvos pasiekimus. Pagal Lietuvos 2004-2006 m. BPD numatyta paskirstyti 4,167 mlrd.lt., iš kurių 3,09mlrd.lt. skiria ES paramos fondai ir dar Lietuvai iš Sanglaudos fondo skirta beveik 825,88 mln. eurų. Šiuo laikotarpiu buvo patvirtinti 3533 finansuojami projektai, iš kurių 2185 jau baigti, o 1348 dar įgyvendinami. Finansuojamiems projektams faktiškai prireikė net 104% ES paramos lėšų, t.y, paraiškose viršijamas paramos dydis, tačiau praktiškai iki šiol paskirstyti 74 %, nes dėl dalies paraiškose pateiktų lėšų tinkamumo vyksta svarstymai ir lėšos dar įsisavinamos ir 2008 m.
Bendrojo programavimo dokumento įgyvendinimas iš esmės yra vertinamas teigiamai, lėšų įsisavinimas - taip pat. Lietuvos ūkio plėtra buvo pripažinta viena iš sparčiausių tarp visų ES valstybių. Kalbant apie ūkio plėtrą, reikėtų remtis pagrindiniais ekonominiais rodikliais, kurie rodo pagyvėjimą, tačiau jų visų ir išorinių veiksnių analizė yra per plati, tad ūkio plėtrą galima pagrįsti BVP augimu, kuris yra spartus ir įrodo, jog ES parama iš ties turi tam įtakos.
IŠVADOS
ES parama skiriama atsiliekantiems regionams ir šalims, nes po sparčios ES plėtros skirtumai tarp šalių narių didėjo. Struktūrinių ir Sanglaudos fondų skiriama parama pagal laikotarpius, per kuriuos šalys įgyvendina įvairius projektus, kurie skatintų ūkio plėtrą šalyje. Ši parama ženkliai padidėjo ir visos ES mastu, ir Lietuvos atžvilgiu. 2004-2006 m. Lietuvos BPD projektų įgyvendinimas, lėšų įsisavinimas yra vertinami gerai, o Lietuva buvo priskiriama prie šalių, kurių plėtra buvo viena iš sparčiausių.
Literatūros:
1. Europos Sąjungos parama. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< p_l_id="PUB.1.203">
2. ES parama 2007-2013 m. Bendras aprašymas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.ukmin.lt/lt/veiklos_kryptys/es_strukturiniai_fondai/2007-2013/2007_2013_aprasymas.php>
3. Lietuvos ekonominių rodiklių projekcijos išsamiau. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
4. Lietuvos 2004-2006 m. bendrasis programavimo dokumentas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< http://www.esparama.lt/lt/bpd>
5. Pasirengimas 2007-2013 m. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< http://www.esparama.lt/lt/pasirengimas >
6. Sanglaudos fondas 2000-2006 m. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< http://www.esparama.lt/lt/sanglaudos_fondas>
INTEGRACIJOS Į ES ĮTAKA LIETUVOS MEDIENOS PERDIRBIMO ĮMONĖMS Andrius Zimnickas
Lietuvos miškų sektorius – miškų ūkis ir medienos pramonė – visada buvo svarbus šalies ekonomikai. XX a. atkūrus nepriklausomybę, šis sektorius taip pat buvo plėtojamas nuosekliai ir tolygiai. Šiuo metu miškų ūkyje svarbiausias vaidmuo tenka medienos pramonei, kuri sukuria apie 3,3 proc. BVP iš 4 proc. BVP, kuriuos sukuria visas miškų sektorius. Medienos produkciją 2007 metais gamino beveik 2,5 tūkst. įmonių, kuriose dirbo apie 60 tūkst. darbuotojų. Daugiau negu pusė šių įmonių dirbo medienos perdirbimo srityje (pjautinės medienos, drožlių plokščių, biokuro gamintojai), taigi galima daryti prielaidą, jog medienos perdirbimas – svarbiausia Lietuvos medienos pramonės šaka.
Atsižvelgiant į medienos perdirbimo įmonių svarbą medienos pramonei, įdomu sužinoti, kokią įtaką padarė šiai šakai Lietuvos integracija į Europos Sąjungą (ES), kokią naudą ar žalą davė atsivėrusios ES sienos, sustiprėję ryšiai su Vakarų Europa.
Vienas iš esminių ES tikslų – skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę bei valiutų sąjungą su vieninga valiuta.
Atsižvelgiant į medienos perdirbimo įmonių svarbą medienos pramonei, įdomu sužinoti, kokią įtaką padarė šiai šakai Lietuvos integracija į Europos Sąjungą (ES), kokią naudą ar žalą davė atsivėrusios ES sienos, sustiprėję ryšiai su Vakarų Europa.
Vienas iš esminių ES tikslų – skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę bei valiutų sąjungą su vieninga valiuta.
Taigi, ką davė teritorija be vidinių sienų Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms – klausimas, į kurį vienpusiško atsakymo negali būti. Viena vertus, įstojus į ES buvo panaikinti pasienio postai ir buvo supaprastintas krovinių dokumentavimas gabenant juos į kitas ES šalis. Atsižvelgiant į statistiką, kuri rodo, jog didesnioji medienos perdirbimo įmonių pagamintos produkcijos dalis (pjautinė mediena – svarbiausia Lietuvos medienos pramonės produkcija) buvo būtent eksportuojama į ES šalis (1 lentelė), galima daryti išvadą, jog supaprastėjęs bei paspartėjęs produkcijos eksportas į sąjungos šalis leido Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms turėti mažiau įšaldytų lėšų (produkcija yra per trumpesnį laiką nugabenama pirkėjui, o tai sąlygoja greitesnį lėšų, panaudotų pagaminti produkciją, atgavimą). Vykstant spartesniems mainams, padidėjęs laisvų pinigų kiekis įmonėse, įgalino jas skirti didesnes lėšas investicijoms į gamybos plėtrą bei modernizavimą.
Tačiau, ES – tai dvidešimt septynių valstybių ekonominė bei politinė bendrija, kurioje yra laisvas darbo jėgos, žaliavų ir išteklių judėjimas. Du pirmieji veiksniai yra ypač svarbūs medienos perdirbimo įmonėms, kadangi medienos perdirbimas yra imlus darbui ūkio sektorius bei reikalaujantis didelio medienos žaliavų kiekio.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę didelių medienos kainų pasikeitimų, kurie turėtų ypač svarbų vaidmenį Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms bei visai medienos pramonei nebuvo iki pat 2007 metų, kuomet visų tipų medienos kainos ėmė ypač greitai augti (1 pav.). Tuomet ir išryškėjo vienas iš trūkumų, kurį sąlygoja Lietuvos žaliavų rinkos integracija į ES rinką. 2007 metais Rusija pagrasino Suomijai bei Švedijai padidinti muitus net iki 80% jų importuojamai apvaliajai medienai, sudarančiai didžiąją dalį apdirbamos medienos Skandinavijos šalyse. Šios šalys pasinaudodamos ES bendra žaliavų rinka padidino importą iš kaimyninių ES narių, tarp jų ir iš Lietuvos. Padidėjusi importuojamos apvalios medienos iš ES paklausa Skandinavijoje buvo viena iš esminių priežasčių, lėmusių staigų apvalios medienos kainų augimą Lietuvoje. Kaip matyti iš 1 pav., 2007 metais žaliavų kainos šalyje augo nuo 146 iki 266%, priklausomai nuo žaliavų rūšies. Tačiau Lietuva, būdama ES nare, negali taikyti jokių apribojimų apvalios medienos eksportui ir tokiu būdu bent iš dalies apsaugoti įmones, kurios kuria pridėtinę vertę iš apvalios medienos šalies viduje. Būtent dėl tokio didelio žaliavų kainų augimo buvo priversta gamybą sustabdyti viena didžiausių pjautinės medienos gamintojų UAB „Pajūrio mediena“ bei dalis smulkesnių medienos perdirbimo veikla užsiimančių įmonių. UAB „Pajūrio mediena“ gamybos direktorė Irena Vaitkevičienė pagrindine gamybos stabdymo priežastimi įvardijo, žaliavos kainas, kurios labai išaugo ir neleido įsigyti užtektinai medienos, o tas sąlygojo nuostolingą įmonės veiklą. Tokie vadovų pasisakymai, tik patvirtina teiginį, jog Lietuvos žaliavų rinkos integracija į ES – neigiamas Lietuvos prisijungimo prie ES aspektas.
Atsivėrus ES darbo rinkai nemažai Lietuvos gyventojų, turinčių specialųjį vidurinį arba vidurinį išsilavinimą emigravo iš Lietuvos (2 lentelė), o didžioji dalis medienos pramonėje dirbančių asmenų yra būtent su specialiuoju viduriniu arba viduriniu išsilavinimu. Medienos perdirbimo įmonės norėdamos išlaikyti šią darbo jėgą Lietuvoje buvo priverstos kelti darbo užmokestį neproporcingai darbo našumo didėjimui. Lietuvos vyriausybė ir šiuo atveju nieko negalėjo padėti ne tik medienos perdirbėjams, bet ir visoms kitoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įmonės, nes kaip jau buvo minėta anksčiau – Lietuvos darbo jėgos rinka yra integruota į ES bendrą darbo jėgos rinką.
Esant darbo jėgos trūkumui, medienos perdirbimo įmonės buvo priverstos pradėti vykdyti savo srities industrializaciją. Remiantis šiuo aspektu galima įžvelgti teigiamą Lietuvos integracijos į ES indėlį. Nuo 2004 m. gegužės 1 d., įstojusi į ES, Lietuva pradėjo įgyvendinti ES regioninę ir sanglaudos politiką, kurios pagrindiniai tikslai – sumažinti regionų išsivystymo skirtumus ir skatinti menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą, nuo šios datos atsirado galimybė naudotis sanglaudos bei struktūriniais fondais.
Galimybė pasinaudoti parama leidžia didinti krizę išgyvenančių ES ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pasinaudodama ES lėšomis viena didžiausių medienos perdirbėjų Lietuvoje UAB „Girių bizonas“ 2007 m. vasario mėnesį atidarė visiškai naują medienos drožlių plokštės fabriką. Bendra investicija siekė 200 mln. litų, iš kurių 45,7 mln. litų buvo gauta kaip parama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Fabrike sumontuota pati pažangiausia pasaulyje gerai žinomų kompanijų "Siempelkamp", "Buttner", "GreCon" technologinė įranga, į atmosferą išmetamas oras ir garai yra išvalomi, gamybos procese naudojamas ne mazutas, o dujos. Įmonės atstovų teigimu, fabrikas nemodernizuojamas galės dirbti apie 15 metų. Buvo modernizuojami ir kiti konkurencingi ES medienos perdirbimo sektoriai – pjautinės medienos cechai, biodegalų gamyklos, tačiau parama gauta iš ES struktūrinių fondų buvo žymiai mažesnė, nes ir pačios investicijos labai skyrėsi nuo tos, kuri buvo padaryta UAB „Girių bizonas“.
Tačiau, net ir modernizavus UAB „Girių bizonas“ gamybą, jai vis tiek reikalingos dujos, kurios gaunamos iš Rusijos. Ši šalis taip pat turi dideles medienos perdirbimo įmonėms reikalingų žaliavų atsargas. Apibendrinant du paskutinius teiginius, drįstu teigti, jog geri Lietuvos ir Rusijos santykiai teigiamai prisidėtų prie Lietuvos medienos perdirbimo įmonių veiklos rezultatų, o po įstojimo į ES santykiai su Rusija pablogėjo, nes Rusijos požiūris į posovietinių šalių prisijungimą prie ES yra neigiamas. Santykių pablogėjimas nulėmė išaugusias įvairių žaliavų kainas – tai drąsiai galima įvardyti kaip vieną iš integracijos į ES minusų. Be to, keičiantis Rusijos ir ES santykių pobūdžiui į blogąją pusę, pirmiausiai visada nukentės ES narės - Rusijos kaimynės.
Apibendrinant, turiu pasakyti, jog Lietuvos integracijos į ES padarytą įtaką Lietuvos medienos perdirbimo įmonėms, šiuo metu būčiau linkęs vertinti labiau neigiamai, nei teigiamai. Tokį savo vertinimą grindžiu tuo, kad, mano manymu, padidėjęs laisvų pinigų kiekis ir ES finansinė parama neatsveria prarastos galimybės kontroliuoti žaliavų bei darbo jėgos rinkas – tai patvirtina bankrutuojančios medienos perdirbimo įmonės. Negana to, neigiamą integracijos pusę dar papildo ir pablogėję santykiai su Rusija.
Literatūra:
1. „Lietuvos medienos ir baldų pramonės žinios“ 2007m. kovas Nr.1(5)
2. „Baltijos miškai ir mediena“ 2007m. lapkritis [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.medis.lt/bmm-index.cfm?id=52>
3. Lietuvos miško savininkų asociacija. Prieiga per internetą: <http://www.forest.lt/popup.php?ru=bS9tX2ltYWdlcy9hZG1pbi9mX2ltZ19wcmV2aWV3X3BvcHVwLnBocA==&show_big_img=1&img_file=im8f0i473.jpg>
4. Statistikos departamentas. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2211>
5. Vakarų ekspresas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.ve.lt/?rub=1078895039&data=2007-02-28&id=1172598210>
6. Politika.lt (apie santykius su Rusija). Prieiga per internetą: <http://www.politika.lt/index.php?cid=9316&new_id=388652>
7. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Prieiga per internetą: <http://www.transp.lt/Default.aspx?Element=IManagerData&TopicID=200&DL=L&UL>
8. Vikipedija – laisvoji enciklopedija. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Europos_Sąjunga>
9. Medis.lt – medienos pramonės įmonių portalas. Prieiga per internetą: <http://www.medis.lt/bmm-straipsnis.cfm?id=42>
PASKOLŲ PALŪKANŲ NORMŲ TENDENCIJOS LIETUVOS BANKŲ SISTEMOJE Sigita Klevinskaitė
Pastarųjų metų paskolų palūkanų normų tendencijos Lietuvos bankų sistemoje ima kuo toliau, tuo labiau gąsdinti bankams įsiskolinusius tiek fizinius, tiek juridinius asmenis. Nenuspėjama padėtis suklaidino ir dideliem finansiniam sunkumam pasmerkė ne vieną vos prieš keletą metų būsto kreditą pasiėmusį gyventoją. Lyg atsvara kylančioms palūkanų normoms, kurį laiką buvo didėjanti nekilnojamojo turto vertė, tačiau dabar fiksuojamas pastarosios kritimas, situaciją paskolų rinkoje tik dar labiau komplikuoja. Susidariusi padėtis matyt dar kartą koreguos gyventojų įpročius, požiūrį į vartojimą ir paskolas.
Šiame darbe nagrinėjamos palūkanų nustatymo taisyklės, kaip iki šiol kito Lietuvos paskolų portfelis, kodėl ir koks tiksliai buvo pastarųjų metų palūkanų normų kilimas. Atsižvelgiama į komercinių bankų veiksmus ir ateičiai prognozuojamas bei jau dabar gana ryškiai pasireiškiančias gyventojų mokumo problemas.
Pagal naujausią statistiką, 2007 m. Lietuvos bankų suteiktų paskolų suma sudarė 56,7 mlrd. Lt, t.y. 46,8 %. daugiau nei užpernai. 2006 m. augimas buvo 48,9 %, 2005 - 53,6 % [3]. Taigi metinis klientams suteiktų paskolų augimas, nors vis dar spartus, tačiau pasižymi lėtėjančiais tempais. Lietuvos bankų paskolų portfelis (įskaitant paskolas finansų institucijoms) sudarė 62,1 % prognozuojamo 2007 m. BVP [3]. Tačiau lyginant su kaimyninėmis šalimis, skaičius atrodo iš tikrųjų juokingai mažas: Latvijoje tas santykis siekia apie 119 %, Estijoje – 98,9 %. Visgi atsiranda nemažai požymių, kad paskolų rinkos plėtra kaimyninių šalių rodiklių nesivys, o ir toliau išlaikys lėtėjančius augimo tempus. Europines rodiklio reikšmes pasieksime matyt dar ne šiame verslo cikle, geriausiu atveju – po 5 ar 10 metų.
„Kadangi pagal valiutos valdybos principus litas yra surištas su euru, palūkanų normų pokyčius Lietuvoje lemia Europos Centrinio Banko (ECB) nustatomos bazinės palūkanų normos“ [2]. ECB priimami sprendimai automatiškai iššaukia tarpbankinių palūkanų normų (LIBOR, EURIBOR, VILIBOR) pokyčius.
VILIBOR indeksas skaičiuojamas pagal ne mažiau nei penkių didžiausių Lietuvos bankų skelbiamas palūkanų normas, kuriomis jie pageidauja paskolinti lėšų litais kitiems bankams. Tačiau neabejotinai Vilniaus indeksui iškirtinai didelę įtaką daro pasaulio tendencijos. Istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje paskolų sutarčių bazine palūkanų norma labai dažnai yra parenkamas LIBOR indeksas. Kitas reikšmingas indeksas, EURIBOR, atsižvelgia į Europos bankų kotiruotes, kai tuo tarpu LIBOR – į pasaulio. Taigi paskolų palūkanos nustatomos prie vieno iš pasirinktų indeksų (t. y. lėšų, kurias skolinasi pats bankas, kainos) pridedant maržą, kurios užtenka padengti bendrąsias bankų sąnaudas ir dar atnešti jiems pelno. Banko maržos dydį lemia paskolos paskirtis, kliento finansinė būklė, bankų konkurencija, kliento turimas bankinių paslaugų paketas.
Palūkanų norma pasirinktinai gali būti fiksuota arba kintama. „Fiksuotos palūkanos nustatomos pagal palūkanų normų apsikeitimo sandorių reikšmes“ [2], kintamos - pasirašant kredito sutartį, o vėliau nuolat keičiasi atsižvelgiant į pasirinkto laikotarpio VILIBOR, EURIBOR arba LIBOR. Įdomu, kad Lietuvoje, daugiau nei 90% [3] paskolų paimta kintama palūkanų norma, tuo tarpu kitose Europos Sąjungos valstybėse visgi žymiai dažniau renkamasi fiksuotas palūkanas. Ilgą laiką fiksuotos palūkanos Lietuvoje buvo gerokai didesnės už kintamas, todėl atrodė nepatrauklios, tačiau pastaruoju metu netgi kalbama apie palūkanų fiksavimo bumą. Toks gyventojų pasirinkimas nėra naujas būdas taupyti, o tiesiog apsidraudimas. Bankų analitikai teigia, kad palūkanų fiksavimas yra labiau psichologinis veiksnys, nes bet kokiu atveju anksčiau ar vėliau sumokama ta pati suma, o fiksuotos palūkanos tėra kintamų palūkanų atspindys.
„Palūkanų dydį iš esmės lemia infliacija ir ekonominis augimas. Centriniai bankai stabdydami infliaciją palūkanas didina, o skatindami ekonomikos augimą - mažina“. [7] Tačiau dėl didėjančios pasaulinės konkurencijos, centriniai bankai palūkanas ateityje turės mažinti neišvengiamai. Kita vertus, galimas ir pastovių ypač aukštų palūkanų variantas, jei dar labiau sustiprės energetinių išteklių kainų įtaka. Nors dėl to smarkiai ginčijamasi, tačiau natūraliu euro zonos palūkanų lygiu laikoma apie 4,25- 4,5 %. Šis lygis po 2001 m. vėl pasiektas tik šiemet.
Iki minimumo sumažintos EUR ir USD palūkanų normos, Lietuvoje dar mažėjusios dėl nuolat aštrėjančios bankų konkurencijos 2002-2004 m. net iššaukė būsto paskolų bumą. Kai 2005 m. gruodį ECB nusprendė didinti bazinių palūkanų normą nuo 2 iki 2,25 % [5], didelė grėsmė Lietuvos ūkiui nebuvo numatoma. Reikia atsižvelgti, kad nors paskolų portfelio spurtas jau buvo prasidėjęs, tačiau palyginus su kitom šalim, gyventojų įsiskolinimas dar tikrai nebuvo didelis. Visgi kai kurie analitikai, tarkim SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, jau tada prognozavo, kad pigių paskolų laikai baigėsi [2]. Lyginant su palūkanomis, kurių teko sulaukti šiemet, atrodo net keista, kad jau tada buvo prabilta apie didėsiančią paklausą nuomai, o ne paskoloms. Kaip prognozavo dauguma ekonomikos ekspertų, per pirmąjį 2006 m. pusmetį ECB kilstelėjo palūkanas dar 0,25 procentinio punkto, o metų pabaigoje jos pasiekė 2,75 - 3,25 % [5].
Iš esmės Lietuvos tendencijos visą šį laikotarpį neatsiliko nuo eurozonos pokyčių, tiek EURIBOR, tiek VILIBOR nenutoldami sekė bazinę palūkanų normą. Ir tik 2006 m. pradžioje, Lietuvos bankų indeksas labai stipriai atsiplėšė nuo eurinių paskolų palūkanų, o nuo to laiko skirtumas tarp jų tik didėjo. Tuomet šalyje dar kalbėta apie galimą euro įsivedimą 2007 m. sausio 1d., tačiau prognozėse jau buvo matyti, kad jei pakeisti valiutos nepavyks, litais išduodamų paskolų palūkanos ir toliau žymiai skirsis. Pavyzdžiui, 2007 m. spalio mėn. VILIBOR pasiekė 6,21 %. ribą, o EURIBOR tą pačią spalio savaitę tebuvo 4,59 % [6] .
Visgi ekspertai prognozuoja, kad 2009 m. sumažės euro zonos plėtra ir vidaus paklausa, tuo pačiu atslūgs infliacijos didėjimo lūkesčiai, o ECB bus priverstas palaipsniui po 25 bazinius punktus, mažinti bazinę palūkanų normą iki 3 % [2], kadangi Europos sąjungos eksporto konkurencingumui, itin neigiamai atsiliepia JAV mažinamos palūkanos. Tikėtina, kad reaguodamos sumažės ir Lietuvos palūkanų normos. Griežtesnių palūkanų mažinimo veiksnių ECB neleidžia imtis dar ne visiškai pažabota infliacija, netgi numanoma, kad dėl jos augimo, 2010 m. palūkanų norma kils ir vėl. Net jei euro zonos palūkanos nebedidės, tai dar nereikš, kad būtinai sumenks ir litais išduodamų paskolų palūkanos. Lietuvoje susikaupusi įtampa ir grėsmingi infliacijos rodikliai, gali ir toliau palaikyti nekrentančius VILIBOR rodiklius.
Iki šiol fiksuojant paskolų spurtą, bankai nesusidūrė su problemomis dėl nemokių klientų, tačiau kaip minėta, visas problemas matyt išspręsdavo smarkiai didėjusios nekilnojamo turto kainos. Tačiau kokios prognozės gali būti žadamos ateičiai, kai šita paguoda tapo nebeveiksni, o palūkanų normos vis dar pasiekusios piką? Stebint JAV nekilnojamojo turto krizę, matyt vertėtų pergyventi ir dėl Lietuvos komercinių bankų pradiniame 2002-2004 m. bumo laikotarpyje išduotų blogų paskolų. Nors vėlesniais metais kreditų išdavimo tvarka buvo gerokai sugriežtinta, tačiau palūkanų normos fiksavimas ir galimybė atidėti mokėjimą jau neretam gyventojui yra vienintelis būdas susitvarkyti su paimtu kreditu. Pakilus palūkanų normai, vien per vienerius metus mėnesinės paskolos gražinimo įmokos bankų klientams pakilo apie 26%. Tuo tarpu tiems, kurie paskolas ėmė dar anksčiau, dabar kas mėnesį tenka gražinti net ir dvigubai didesnes sumas.
Dar visai neseniai kalbėta apie spartų Lietuvos ekonomikos augimą, net numatomą perkaitimą, nusipelnėme ir „Baltijos tigro“ etiketės. Visi vystimąsi skatinę pranašumai – pigūs energijos ištekliai, didėjanti gyventojų perkamoji galia, galimybė pigiai skolintis, šiai dienai nebetenka savo galios. Lieka neaišku, visgi kas patirs daugiau nuostolių dėl tarpbankinių paskolų indeksų kilimo – privačių asmenų ar verslo sektorius. Turint omeny, kad padidėjusios gyventojų mėnesinės įmokos bankams labai skaudžiai apkarpė jų vartojimą, neabejotinai pasekmes pajus didesnio elastingumo, pramogų ir prabangos prekes bei paslaugas siūlančios įmonės. Kol kas nežinia, kokio masto ir kokią įtaką tos pasekmės padarys. Vengiant krizės svarbu suvaldyti ilgalaikes paskolas pasiėmusių Lietuvos gyventojų paniką ir spontaniškus sprendimus. Derėtų dar kartą skolininkams priminti, apie rinkoje egzistuojančius cikliškumus, reiškiančius, kad per 25 ar 40 m. laikotarpį, visada pasitaikys ir palūkanų šuolių, ir atoslūgių.
Literatūra:
1. Verslo bangos portalas [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:
2. SEB banko puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 1 d.] Prieiga per internetą:,
3. Lietuvos banko puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 1 d.] Prieiga per internetą:.
4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:
5. „Burbulas.lt“ nekilnojamo turto rinkos analitika [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 1 d.] Prieiga per internetą:
6. SEB banko puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. kovo 2 d.] Prieiga per internetą:,
7. Klaipėdos dienraščio „Vakarų Ekspresas“ puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 2 d.] Prieiga per internetą
Šiame darbe nagrinėjamos palūkanų nustatymo taisyklės, kaip iki šiol kito Lietuvos paskolų portfelis, kodėl ir koks tiksliai buvo pastarųjų metų palūkanų normų kilimas. Atsižvelgiama į komercinių bankų veiksmus ir ateičiai prognozuojamas bei jau dabar gana ryškiai pasireiškiančias gyventojų mokumo problemas.
Pagal naujausią statistiką, 2007 m. Lietuvos bankų suteiktų paskolų suma sudarė 56,7 mlrd. Lt, t.y. 46,8 %. daugiau nei užpernai. 2006 m. augimas buvo 48,9 %, 2005 - 53,6 % [3]. Taigi metinis klientams suteiktų paskolų augimas, nors vis dar spartus, tačiau pasižymi lėtėjančiais tempais. Lietuvos bankų paskolų portfelis (įskaitant paskolas finansų institucijoms) sudarė 62,1 % prognozuojamo 2007 m. BVP [3]. Tačiau lyginant su kaimyninėmis šalimis, skaičius atrodo iš tikrųjų juokingai mažas: Latvijoje tas santykis siekia apie 119 %, Estijoje – 98,9 %. Visgi atsiranda nemažai požymių, kad paskolų rinkos plėtra kaimyninių šalių rodiklių nesivys, o ir toliau išlaikys lėtėjančius augimo tempus. Europines rodiklio reikšmes pasieksime matyt dar ne šiame verslo cikle, geriausiu atveju – po 5 ar 10 metų.
„Kadangi pagal valiutos valdybos principus litas yra surištas su euru, palūkanų normų pokyčius Lietuvoje lemia Europos Centrinio Banko (ECB) nustatomos bazinės palūkanų normos“ [2]. ECB priimami sprendimai automatiškai iššaukia tarpbankinių palūkanų normų (LIBOR, EURIBOR, VILIBOR) pokyčius.
VILIBOR indeksas skaičiuojamas pagal ne mažiau nei penkių didžiausių Lietuvos bankų skelbiamas palūkanų normas, kuriomis jie pageidauja paskolinti lėšų litais kitiems bankams. Tačiau neabejotinai Vilniaus indeksui iškirtinai didelę įtaką daro pasaulio tendencijos. Istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje paskolų sutarčių bazine palūkanų norma labai dažnai yra parenkamas LIBOR indeksas. Kitas reikšmingas indeksas, EURIBOR, atsižvelgia į Europos bankų kotiruotes, kai tuo tarpu LIBOR – į pasaulio. Taigi paskolų palūkanos nustatomos prie vieno iš pasirinktų indeksų (t. y. lėšų, kurias skolinasi pats bankas, kainos) pridedant maržą, kurios užtenka padengti bendrąsias bankų sąnaudas ir dar atnešti jiems pelno. Banko maržos dydį lemia paskolos paskirtis, kliento finansinė būklė, bankų konkurencija, kliento turimas bankinių paslaugų paketas.
Palūkanų norma pasirinktinai gali būti fiksuota arba kintama. „Fiksuotos palūkanos nustatomos pagal palūkanų normų apsikeitimo sandorių reikšmes“ [2], kintamos - pasirašant kredito sutartį, o vėliau nuolat keičiasi atsižvelgiant į pasirinkto laikotarpio VILIBOR, EURIBOR arba LIBOR. Įdomu, kad Lietuvoje, daugiau nei 90% [3] paskolų paimta kintama palūkanų norma, tuo tarpu kitose Europos Sąjungos valstybėse visgi žymiai dažniau renkamasi fiksuotas palūkanas. Ilgą laiką fiksuotos palūkanos Lietuvoje buvo gerokai didesnės už kintamas, todėl atrodė nepatrauklios, tačiau pastaruoju metu netgi kalbama apie palūkanų fiksavimo bumą. Toks gyventojų pasirinkimas nėra naujas būdas taupyti, o tiesiog apsidraudimas. Bankų analitikai teigia, kad palūkanų fiksavimas yra labiau psichologinis veiksnys, nes bet kokiu atveju anksčiau ar vėliau sumokama ta pati suma, o fiksuotos palūkanos tėra kintamų palūkanų atspindys.
„Palūkanų dydį iš esmės lemia infliacija ir ekonominis augimas. Centriniai bankai stabdydami infliaciją palūkanas didina, o skatindami ekonomikos augimą - mažina“. [7] Tačiau dėl didėjančios pasaulinės konkurencijos, centriniai bankai palūkanas ateityje turės mažinti neišvengiamai. Kita vertus, galimas ir pastovių ypač aukštų palūkanų variantas, jei dar labiau sustiprės energetinių išteklių kainų įtaka. Nors dėl to smarkiai ginčijamasi, tačiau natūraliu euro zonos palūkanų lygiu laikoma apie 4,25- 4,5 %. Šis lygis po 2001 m. vėl pasiektas tik šiemet.
Iki minimumo sumažintos EUR ir USD palūkanų normos, Lietuvoje dar mažėjusios dėl nuolat aštrėjančios bankų konkurencijos 2002-2004 m. net iššaukė būsto paskolų bumą. Kai 2005 m. gruodį ECB nusprendė didinti bazinių palūkanų normą nuo 2 iki 2,25 % [5], didelė grėsmė Lietuvos ūkiui nebuvo numatoma. Reikia atsižvelgti, kad nors paskolų portfelio spurtas jau buvo prasidėjęs, tačiau palyginus su kitom šalim, gyventojų įsiskolinimas dar tikrai nebuvo didelis. Visgi kai kurie analitikai, tarkim SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, jau tada prognozavo, kad pigių paskolų laikai baigėsi [2]. Lyginant su palūkanomis, kurių teko sulaukti šiemet, atrodo net keista, kad jau tada buvo prabilta apie didėsiančią paklausą nuomai, o ne paskoloms. Kaip prognozavo dauguma ekonomikos ekspertų, per pirmąjį 2006 m. pusmetį ECB kilstelėjo palūkanas dar 0,25 procentinio punkto, o metų pabaigoje jos pasiekė 2,75 - 3,25 % [5].
Iš esmės Lietuvos tendencijos visą šį laikotarpį neatsiliko nuo eurozonos pokyčių, tiek EURIBOR, tiek VILIBOR nenutoldami sekė bazinę palūkanų normą. Ir tik 2006 m. pradžioje, Lietuvos bankų indeksas labai stipriai atsiplėšė nuo eurinių paskolų palūkanų, o nuo to laiko skirtumas tarp jų tik didėjo. Tuomet šalyje dar kalbėta apie galimą euro įsivedimą 2007 m. sausio 1d., tačiau prognozėse jau buvo matyti, kad jei pakeisti valiutos nepavyks, litais išduodamų paskolų palūkanos ir toliau žymiai skirsis. Pavyzdžiui, 2007 m. spalio mėn. VILIBOR pasiekė 6,21 %. ribą, o EURIBOR tą pačią spalio savaitę tebuvo 4,59 % [6] .
Visgi ekspertai prognozuoja, kad 2009 m. sumažės euro zonos plėtra ir vidaus paklausa, tuo pačiu atslūgs infliacijos didėjimo lūkesčiai, o ECB bus priverstas palaipsniui po 25 bazinius punktus, mažinti bazinę palūkanų normą iki 3 % [2], kadangi Europos sąjungos eksporto konkurencingumui, itin neigiamai atsiliepia JAV mažinamos palūkanos. Tikėtina, kad reaguodamos sumažės ir Lietuvos palūkanų normos. Griežtesnių palūkanų mažinimo veiksnių ECB neleidžia imtis dar ne visiškai pažabota infliacija, netgi numanoma, kad dėl jos augimo, 2010 m. palūkanų norma kils ir vėl. Net jei euro zonos palūkanos nebedidės, tai dar nereikš, kad būtinai sumenks ir litais išduodamų paskolų palūkanos. Lietuvoje susikaupusi įtampa ir grėsmingi infliacijos rodikliai, gali ir toliau palaikyti nekrentančius VILIBOR rodiklius.
Iki šiol fiksuojant paskolų spurtą, bankai nesusidūrė su problemomis dėl nemokių klientų, tačiau kaip minėta, visas problemas matyt išspręsdavo smarkiai didėjusios nekilnojamo turto kainos. Tačiau kokios prognozės gali būti žadamos ateičiai, kai šita paguoda tapo nebeveiksni, o palūkanų normos vis dar pasiekusios piką? Stebint JAV nekilnojamojo turto krizę, matyt vertėtų pergyventi ir dėl Lietuvos komercinių bankų pradiniame 2002-2004 m. bumo laikotarpyje išduotų blogų paskolų. Nors vėlesniais metais kreditų išdavimo tvarka buvo gerokai sugriežtinta, tačiau palūkanų normos fiksavimas ir galimybė atidėti mokėjimą jau neretam gyventojui yra vienintelis būdas susitvarkyti su paimtu kreditu. Pakilus palūkanų normai, vien per vienerius metus mėnesinės paskolos gražinimo įmokos bankų klientams pakilo apie 26%. Tuo tarpu tiems, kurie paskolas ėmė dar anksčiau, dabar kas mėnesį tenka gražinti net ir dvigubai didesnes sumas.
Dar visai neseniai kalbėta apie spartų Lietuvos ekonomikos augimą, net numatomą perkaitimą, nusipelnėme ir „Baltijos tigro“ etiketės. Visi vystimąsi skatinę pranašumai – pigūs energijos ištekliai, didėjanti gyventojų perkamoji galia, galimybė pigiai skolintis, šiai dienai nebetenka savo galios. Lieka neaišku, visgi kas patirs daugiau nuostolių dėl tarpbankinių paskolų indeksų kilimo – privačių asmenų ar verslo sektorius. Turint omeny, kad padidėjusios gyventojų mėnesinės įmokos bankams labai skaudžiai apkarpė jų vartojimą, neabejotinai pasekmes pajus didesnio elastingumo, pramogų ir prabangos prekes bei paslaugas siūlančios įmonės. Kol kas nežinia, kokio masto ir kokią įtaką tos pasekmės padarys. Vengiant krizės svarbu suvaldyti ilgalaikes paskolas pasiėmusių Lietuvos gyventojų paniką ir spontaniškus sprendimus. Derėtų dar kartą skolininkams priminti, apie rinkoje egzistuojančius cikliškumus, reiškiančius, kad per 25 ar 40 m. laikotarpį, visada pasitaikys ir palūkanų šuolių, ir atoslūgių.
Literatūra:
1. Verslo bangos portalas [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:
2. SEB banko puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 1 d.] Prieiga per internetą:
3. Lietuvos banko puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 1 d.] Prieiga per internetą:
4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. kovo 28 d.] Prieiga per internetą:
5. „Burbulas.lt“ nekilnojamo turto rinkos analitika [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 1 d.] Prieiga per internetą:
6. SEB banko puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. kovo 2 d.] Prieiga per internetą:
7. Klaipėdos dienraščio „Vakarų Ekspresas“ puslapis [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 m. balandžio 2 d.] Prieiga per internetą
AR GRĘSIA PERKAITIMAS LIETUVOS EKONOMIKAI? Šarūnas Eirošius
Ekonomikos perkaitimas – tai makroekonomikos reiškinys, kuomet visuminė paklausa viršija gamybinius pajėgumus arba visuminę pasiūlą. Perkaitimo priežastys aiškinamos dvejopai. Keinsistų nuomone, perkaitimai kyla dėl rinkos netobulumo, kurį ištaisytų valstybės įsikišimas. Gamintojai, nesugebėdami tiksliai numatyti ateities ir siekdami patenkinti perteklingą paklausą, samdo daugiau darbo jėgos, kas mažina nedarbą ir kelia gyventojų perkamąją galią, skatina vartojimą, ir tokiu būdu dar labiau didina paklausos ir pasiūlos skirtumą. Nobelio premijos laureatas M. Friedmanas ir kiti monetaristai mano, kad perkaitimo priežastys yra monetarinės. Pernelyg daug pinigų vejasi per daug mažą prekių kiekį.[1] Padidėjęs pinigų kiekis pasiunčia klaidingus signalus rinkos dalyviams, kurie pradeda elgtis pernelyg optimistiškai. Kalbant apie monetarines priežastis, Lietuvos bankas nevykdo savarankiškos ekspansinės politikos, tai stabdo valiutų tarybos modelis. Tad situacija tampa skirtinga nuo įprastų perkaitimo scenarijų, kuomet valstybės pinigų politika leidžia mažinti skolinimosi maržą, didina pinigų įplauką ir taip dirbtinai užkaitiną šalies ekonomiką. Tačiau pinigų masė Lietuvoje didėja. Ji didėja dėl kelių reiškinių ar įvykių. Pirmiausia galima išskirti ES paramą ir skolinimosi augimą. Taip pat įtakos turi ir emigrantų sunčiami pinigai, kurie dažnu atveju neatsispindi oficialioje statistikoje. Pinigų masę padidino ir Mažeikių naftos perpardavimas, ir šiuo atveju nėra svarbu ar buvo grąžinti indėliai, ar pinigai būtų buvę panaudoti kur kitur. Kitas veiksnys turintis įtakos pinigų masei yra valstybės biudžetas. Ekonominio augimo atveju, kuomet augimas didesnis nei vidutiniškas (šiandieninė situacija Lietuvoje), biudžetas turėtų būti su pertekliumi, taip mažinant valstybės išlaidas ir vartojimą, o augimo lėtėjimo atveju – su deficitu, kuomet didinamos valstybės išlaidos skatina vartojimą ir padeda stabilizuoti ekonomiką. Tačiau Lietuvoje biudžetas šiuo metu yra deficitinis ir didina pinigų masę šalyje.
Kaistančios ekonomikos ženklai:
· Spartus infliacijos tempų augimas. Infliacija Lietuvoje yra vienas grėsmingiausių ekonomikos perkaitimo ženklų. Kaip pavyzdį galima paimti vartotojų kainų indeksą. 2002 ir 2003 metais šis rodiklis buvo neigiamas ir šalyje fiksuota defliacija. Nuo 2004 iki 2006 metų VKI augo pakankamai lėtai (kainos augo atitinkamai 2,9%, 3,0% ir 4,5%). Tačiau 2007 metais VKI siekė jau 8,1%. [2]
· Itin spartus kainų augimas atskiruose sektoriuose, kas sukelia kainų burbulus. Toks reiškinys buvo stebėtas nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau pastaruoju metu ją ištiko prekybos sąstingis. Kadangi mažėja būstų pardavimai, krenta ir jų kainos. Įregistruotų parduotų gyvenamųjų būstų vidutinės 1m2 kainos pokyčiai Vilniaus m. (palyginta su 1998 m. IV ketvirčiu, procentais) 2007 m. IV ketvirtį buvo mažesni už III ketvirčio rodiklį (atitinkamai 347,3% ir 350,4%), o neigiamas pokytis paskutinį kartą buvo stebėtas tik 2001 m. I ketvirtį. [3]
· Didėjantis užsienio prekybos deficitas. 2003 ir 2004 metais nebuvo ženklaus deficito augimo (pokytis atitinkamai -2,23% ir 4,76%), bet nuo 2005 užsienio prekybos deficitas pradėjo sparčiai augti (21,25% 2005 metais, 38,53% 2006 metais ir 23,40% 2007 metais). Taip pat reikia pažymėti, kad nuo 2006 metų importo augimo tempai aplenkė eksporto augimo tempus, kas paskutinį kartą buvo stebėta 2002 metais. Tai galima paaiškinti tiek stipriu vartojimu, tiek teigiamais vartotojų lūkesčiais susijusiais su darbo užmokesčio didėjimu. [4]
· Didėjantis ekonomikos dalyvių įsiskolinimas. Bankų suteiktų paskolų likutis nuo 2002 iki 2007 metų išaugo beveik 7 kartus, nuo 8851,2mln.lt. iki 59711,1mln.lt. Reiktų pabrėžti, kad indėliai per tą patį laikotarpį išaugo tik šiek tiek daugiau nei 3 kartus (nuo 11531,5mln.lt. iki 36823,9mln.lt.). Kiekvienais metais paskolų augimo tempas siekia net po 40%. Atskirai galima paminėti 2005 metus, kuomet bankų suteiktų paskolų likutis išaugo net 62,54%. [5]
· Darbo našumas, augantis lėčiau nei darbo užmokestis. Lietuvoje šis reiškinys pastebimas nuo 2005 metų, kai darbo užmokestis augo 11,05%, o našumas 7,25%. 2006 atotrūkis išliko panašus (17,24% ir 13,68%). [6]
· Dar vienas perkaitimo požymis yra pernelyg didelis ekonomikos dalyvių optimizmas. Aišku, yra sunku įvertinti, kada tas optimizmas yra per didelis, tačiau Lietuvoje jis nebėra toks ženklus, kaip buvo 2007 metų pradžioje, kuomet vartotojų pasitikėjimo indeksas buvo 8-9. Metų pabaigoje, jis nusmuko iki -8. Tai lėmė ir nerami pasaulio ekonomika, ir jau minėta infliacija. [7]
Perkaitimą lemia visuminė paklausa, viršijanti gamybinius pajėgumus. Visuminės paklausos tendencijos yra aiškios, ji turėtų augti. Spartų BVP augimą 2008 metais prognozuoja Lietuvos bankas (8,1%), didžiausi komerciniai bankai (Hansabank 7,5%, SEB 6,5%), Finansų ministerija (5,3%). Galima pastebėti, kad prognozės yra mažesnės nei 2008 metų BVP augimas (8,8%). Ko gero didžiausią įtaką tam turės dėl infliacijos sumažėjusios namų ūkių realiosios išlaidos, kurios ir sudaro didžiąją dalį visuminės paklausos (apie 2/3). Nepaisant to, kad BVP augimas pradės lėtėti, visuminė paklausa augs, išliks ir perkaitimo grėsmė. Tad kyla klausimas ar bendroji pasiūla augs didesniais, ar bent jau tokiais pačiais tempais. Situacija darbo rinkoje rodo, kad Lietuva jau pasiekusi savo potencialų BVP lygį, kadangi nedarbo lygis siekia tik apie 4%, kas jau yra mažiau už natūralų nedarbo lygį. Kitas kelias didinti pasiūlą šalyje yra darbo našumo didinimas, kurio rodikliais Lietuva, deja, negali pasigirti. Šiuo metu darbo našumo rodikliai tiek per valandą (2006 m. ES15 100%, Lietuva 45,9%)[8], tiek ir žmogui (2006 m. ES27 100%, Lietuva 57,2%)[9] yra maždaug du kartus mažesni už ES vidurkį. Tačiau našumo taip greitai, kaip norėtųsi, pakelti nepavyks. Tam reikia papildomų investicijų ir laiko. Nepaisant to, kad Pasaulio bankas 2004 metais Lietuvą įvardino kaip vieną iš labiausiai supaprastinusų įėjimo į verslą barjerus šalių, tačiau išlieka nemažai biurokratinių barjerų, ypač susijusių su nekilnojamo turto nuosavybe, žemės paskirties keitimu, kurie stabdo užsienio investicijas
Ekonomikos perkaitimo išvengti galima dviem būdais. Pirmasis sprendimas yra visuminės paklausos mažinimas arba ekonomikos augimo stabdymas. Kitas – visuminės pasiūlos didinimas arba šalies ekonomikos našumo kėlimas. Kalbant apie ekonomikos augimo lėtinimą, būtina pabrėžti, kad Lietuva vis dar yra labai atsilikusi nuo Europos Sąjungos lygio, tad dirbtinai lėtinant augimą, atsilikimas nemažės taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš monetarinių veiksnių galima būtų taikyti palūkanų didinimą, kuris mažintų namų ūkių vartojimą. Tačiau Lietuvos bankas, kaip Europos centrinių bankų sistemos narys, neturi autonominės teisės reguliuoti palūkanų normos, todėl ši monetarinės politikos priemonė netaikytina. Kita išeitis gali būti fiskalinės politikos priemonių taikymas. Ekonomikos perkaitimo reguliavimui labai svarbus nedeficitinis biudžetas, peržiūrint valstybės išlaidas, nes padidėjusios valstybės išlaidos, sukeliančios deficitinį biudžetą, skatina vartojimą, ir taip dar labiau ją kaitina. Tad svarbiausias vyriausybės vaidmuo, esant perkaitimo grėsmei, būtų formuoti subalansuotą biudžetą, kadangi šiuo atveju skolinamasi ne reformoms, padėsiančioms šalies ekonomikai ateityje, o einamosioms išlaidoms. Patartina griežtinti ir mokesčių sistemą. Tačiau pastarasis gyventojų pajamų mokesčio mažinimas, nors ir nėra itin palankus gręsiant perkaitimui, turi nemažai teigiamų pusių, pavyzdžiui, mažina šešėlinę ekonomiką. Kiti veiksmai, nors šiuo metu ir nebėra tokie reikšmingi, kaip kad būtų buvę bent metais anksčiau, yra susiję su nekilnojamu turtu. Pirmiausia reiktų apriboti ar net visiškai panaikinti mokestines lengvatas būsto paskoloms, kadangi tai apribotų skolinimąsi. Antra priemonė – keisti įstatyminę bazę, susijusią su nekilnojamo turto rinka. Tai būtina todėl, kad vyrauja nuomonė, jog nekilnojamo turto kiekis yra itin ribotas ir investicijos į jį yra saugiausios. Savaime suprantama, kad pasiūla yra ribota, bet ji ribojama ne tiek fizinių galimybių, kiek teisinių. Tai padėtų išvengti nekilnojamo turto burbulo sprogimo, ir jis lėtai „subliūkštų“, nesukeldamas rimtesnio ekonomikos nuosmūkio. Be to, investicijos į kitas sritis padėtų didinti darbo našumą, o tuo pačiu ir visuminę pasiūlą. Kita visuminės pasiūlos didinimo priemonė yra susijusi su darbo rinka, o tiksliau darbo jėgos didinimu. To gali būti siekiama emigrantu skatinimu grįžti į Lietuvą (tai apima tokius veiksnius kaip mokesčių mažinimas, verslumo sąlygų gerinimas, smulkaus verslo plėtra, jo reguliavimo mažinimas). Taip pat palankesnių sąlygų sudarymu užsieniečių atvykimui dirbti į mūsų šalį. Tai galima padaryti supaprastinus leidimų ne ES piliečių darbui Lietuoje išdavimą, nes šiuo metu užsieniečiai leidimą dirbti turi gaut prieš atvykdami, o išdavimo nagrinėjimas gali užtrukti net iki 6 mėnesių.
Ekonomikos perkaitimas yra gan mažai ištyrinėtas ir aprašytas reiškinys. Nepaisant to, kad Lietuvoje pastebima daug perkaitimo ženklų, reikia paminėti, kad šalies ekonomika pati pradėjo lėtėti, be didesnių vyriausybės intervencijų, tad perkaitimo greičiausiai bus išvengta. Kalbant apie prevencijos priemones galima sakyti, kad pagrindinis klausimas turėtų būti, ne kaip atšaldyti Lietuvos ekonomiką, bet kaip padididinti jos našumą, kas būtų naudinga ne tik esant perkaitimo grėsmei, bet ir ilgesniu laikotarpiu.
Literatūra:
1. Makroekonomika: [vadovėlis] / Vytautas Snieška, Jadvyga Čiburienė ir kt,. – Kaunas: Technologija, 2003. –ISBN 9986-13-935-X,
2. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės rodiklių duomenų bazė. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą:< http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1612 >,
3. Mėnesinis biuletenis (2007/12). Lietuvos bankas [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą:< http://www.lb.lt/lt/leidiniai/menesinis/men07_12.pdf >,
4. VĮ Registrų centras statistinės suvestiniės [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.] Prieiga per internetą:< http://www.registrucentras.lt/ntr/stat/ >,
5. Eurostat duomenų bazė [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.] Prieeiga per internetą:< http://epp.eurostat.ec.europa.eu/>,
6. Lithuania Investment Climate Assessment. Draft report of the World Bank [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą;< http://www.ifc.org/ifcext/economics.nsf/AttachmentsByTitle/IC-lithuania.pdf/$FILE/IC-lithuania.pdf >,
7. 19-asis Lietuvos ekonomikos tyrimas. Lietuvos laisvosios rinkos institutas [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą;< http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/19_asis_lietuvos_ekonomikos_tyrimas/4584 >.
[1] [1, p.424]
[2] Duomenys iš Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės rodiklių duomenų bazės. Prieiga per internetą:< http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1612 >
[3] Duomenys iš VĮ Registrų centras statistinių suvestinių. Prieiga per internetą:<>
[4] Žr. į 2 išnašos šaltinį
[5] Duomenys iš Lietuvos banko mėnesinio biuletenio 2007/12. Prieiga per internetą:< http://www.lb.lt/lt/leidiniai/menesinis/men07_12.pdf >
[6] Žr. į 2 išnašos šaltinį
[7] Žr. į 2 išnašos šaltinį
[8] Duomenys iš Eurostat duomenų bazės. Prieiga per internetą:< http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page?_pageid=1996,45323734&_dad=portal&_schema=PORTAL&screen=welcomeref&open=/&product=STRIND_ECOBAC&depth=2 >
[9] Žr. į 8 išnašos šaltinį
Kaistančios ekonomikos ženklai:
· Spartus infliacijos tempų augimas. Infliacija Lietuvoje yra vienas grėsmingiausių ekonomikos perkaitimo ženklų. Kaip pavyzdį galima paimti vartotojų kainų indeksą. 2002 ir 2003 metais šis rodiklis buvo neigiamas ir šalyje fiksuota defliacija. Nuo 2004 iki 2006 metų VKI augo pakankamai lėtai (kainos augo atitinkamai 2,9%, 3,0% ir 4,5%). Tačiau 2007 metais VKI siekė jau 8,1%. [2]
· Itin spartus kainų augimas atskiruose sektoriuose, kas sukelia kainų burbulus. Toks reiškinys buvo stebėtas nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau pastaruoju metu ją ištiko prekybos sąstingis. Kadangi mažėja būstų pardavimai, krenta ir jų kainos. Įregistruotų parduotų gyvenamųjų būstų vidutinės 1m2 kainos pokyčiai Vilniaus m. (palyginta su 1998 m. IV ketvirčiu, procentais) 2007 m. IV ketvirtį buvo mažesni už III ketvirčio rodiklį (atitinkamai 347,3% ir 350,4%), o neigiamas pokytis paskutinį kartą buvo stebėtas tik 2001 m. I ketvirtį. [3]
· Didėjantis užsienio prekybos deficitas. 2003 ir 2004 metais nebuvo ženklaus deficito augimo (pokytis atitinkamai -2,23% ir 4,76%), bet nuo 2005 užsienio prekybos deficitas pradėjo sparčiai augti (21,25% 2005 metais, 38,53% 2006 metais ir 23,40% 2007 metais). Taip pat reikia pažymėti, kad nuo 2006 metų importo augimo tempai aplenkė eksporto augimo tempus, kas paskutinį kartą buvo stebėta 2002 metais. Tai galima paaiškinti tiek stipriu vartojimu, tiek teigiamais vartotojų lūkesčiais susijusiais su darbo užmokesčio didėjimu. [4]
· Didėjantis ekonomikos dalyvių įsiskolinimas. Bankų suteiktų paskolų likutis nuo 2002 iki 2007 metų išaugo beveik 7 kartus, nuo 8851,2mln.lt. iki 59711,1mln.lt. Reiktų pabrėžti, kad indėliai per tą patį laikotarpį išaugo tik šiek tiek daugiau nei 3 kartus (nuo 11531,5mln.lt. iki 36823,9mln.lt.). Kiekvienais metais paskolų augimo tempas siekia net po 40%. Atskirai galima paminėti 2005 metus, kuomet bankų suteiktų paskolų likutis išaugo net 62,54%. [5]
· Darbo našumas, augantis lėčiau nei darbo užmokestis. Lietuvoje šis reiškinys pastebimas nuo 2005 metų, kai darbo užmokestis augo 11,05%, o našumas 7,25%. 2006 atotrūkis išliko panašus (17,24% ir 13,68%). [6]
· Dar vienas perkaitimo požymis yra pernelyg didelis ekonomikos dalyvių optimizmas. Aišku, yra sunku įvertinti, kada tas optimizmas yra per didelis, tačiau Lietuvoje jis nebėra toks ženklus, kaip buvo 2007 metų pradžioje, kuomet vartotojų pasitikėjimo indeksas buvo 8-9. Metų pabaigoje, jis nusmuko iki -8. Tai lėmė ir nerami pasaulio ekonomika, ir jau minėta infliacija. [7]
Perkaitimą lemia visuminė paklausa, viršijanti gamybinius pajėgumus. Visuminės paklausos tendencijos yra aiškios, ji turėtų augti. Spartų BVP augimą 2008 metais prognozuoja Lietuvos bankas (8,1%), didžiausi komerciniai bankai (Hansabank 7,5%, SEB 6,5%), Finansų ministerija (5,3%). Galima pastebėti, kad prognozės yra mažesnės nei 2008 metų BVP augimas (8,8%). Ko gero didžiausią įtaką tam turės dėl infliacijos sumažėjusios namų ūkių realiosios išlaidos, kurios ir sudaro didžiąją dalį visuminės paklausos (apie 2/3). Nepaisant to, kad BVP augimas pradės lėtėti, visuminė paklausa augs, išliks ir perkaitimo grėsmė. Tad kyla klausimas ar bendroji pasiūla augs didesniais, ar bent jau tokiais pačiais tempais. Situacija darbo rinkoje rodo, kad Lietuva jau pasiekusi savo potencialų BVP lygį, kadangi nedarbo lygis siekia tik apie 4%, kas jau yra mažiau už natūralų nedarbo lygį. Kitas kelias didinti pasiūlą šalyje yra darbo našumo didinimas, kurio rodikliais Lietuva, deja, negali pasigirti. Šiuo metu darbo našumo rodikliai tiek per valandą (2006 m. ES15 100%, Lietuva 45,9%)[8], tiek ir žmogui (2006 m. ES27 100%, Lietuva 57,2%)[9] yra maždaug du kartus mažesni už ES vidurkį. Tačiau našumo taip greitai, kaip norėtųsi, pakelti nepavyks. Tam reikia papildomų investicijų ir laiko. Nepaisant to, kad Pasaulio bankas 2004 metais Lietuvą įvardino kaip vieną iš labiausiai supaprastinusų įėjimo į verslą barjerus šalių, tačiau išlieka nemažai biurokratinių barjerų, ypač susijusių su nekilnojamo turto nuosavybe, žemės paskirties keitimu, kurie stabdo užsienio investicijas
Ekonomikos perkaitimo išvengti galima dviem būdais. Pirmasis sprendimas yra visuminės paklausos mažinimas arba ekonomikos augimo stabdymas. Kitas – visuminės pasiūlos didinimas arba šalies ekonomikos našumo kėlimas. Kalbant apie ekonomikos augimo lėtinimą, būtina pabrėžti, kad Lietuva vis dar yra labai atsilikusi nuo Europos Sąjungos lygio, tad dirbtinai lėtinant augimą, atsilikimas nemažės taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš monetarinių veiksnių galima būtų taikyti palūkanų didinimą, kuris mažintų namų ūkių vartojimą. Tačiau Lietuvos bankas, kaip Europos centrinių bankų sistemos narys, neturi autonominės teisės reguliuoti palūkanų normos, todėl ši monetarinės politikos priemonė netaikytina. Kita išeitis gali būti fiskalinės politikos priemonių taikymas. Ekonomikos perkaitimo reguliavimui labai svarbus nedeficitinis biudžetas, peržiūrint valstybės išlaidas, nes padidėjusios valstybės išlaidos, sukeliančios deficitinį biudžetą, skatina vartojimą, ir taip dar labiau ją kaitina. Tad svarbiausias vyriausybės vaidmuo, esant perkaitimo grėsmei, būtų formuoti subalansuotą biudžetą, kadangi šiuo atveju skolinamasi ne reformoms, padėsiančioms šalies ekonomikai ateityje, o einamosioms išlaidoms. Patartina griežtinti ir mokesčių sistemą. Tačiau pastarasis gyventojų pajamų mokesčio mažinimas, nors ir nėra itin palankus gręsiant perkaitimui, turi nemažai teigiamų pusių, pavyzdžiui, mažina šešėlinę ekonomiką. Kiti veiksmai, nors šiuo metu ir nebėra tokie reikšmingi, kaip kad būtų buvę bent metais anksčiau, yra susiję su nekilnojamu turtu. Pirmiausia reiktų apriboti ar net visiškai panaikinti mokestines lengvatas būsto paskoloms, kadangi tai apribotų skolinimąsi. Antra priemonė – keisti įstatyminę bazę, susijusią su nekilnojamo turto rinka. Tai būtina todėl, kad vyrauja nuomonė, jog nekilnojamo turto kiekis yra itin ribotas ir investicijos į jį yra saugiausios. Savaime suprantama, kad pasiūla yra ribota, bet ji ribojama ne tiek fizinių galimybių, kiek teisinių. Tai padėtų išvengti nekilnojamo turto burbulo sprogimo, ir jis lėtai „subliūkštų“, nesukeldamas rimtesnio ekonomikos nuosmūkio. Be to, investicijos į kitas sritis padėtų didinti darbo našumą, o tuo pačiu ir visuminę pasiūlą. Kita visuminės pasiūlos didinimo priemonė yra susijusi su darbo rinka, o tiksliau darbo jėgos didinimu. To gali būti siekiama emigrantu skatinimu grįžti į Lietuvą (tai apima tokius veiksnius kaip mokesčių mažinimas, verslumo sąlygų gerinimas, smulkaus verslo plėtra, jo reguliavimo mažinimas). Taip pat palankesnių sąlygų sudarymu užsieniečių atvykimui dirbti į mūsų šalį. Tai galima padaryti supaprastinus leidimų ne ES piliečių darbui Lietuoje išdavimą, nes šiuo metu užsieniečiai leidimą dirbti turi gaut prieš atvykdami, o išdavimo nagrinėjimas gali užtrukti net iki 6 mėnesių.
Ekonomikos perkaitimas yra gan mažai ištyrinėtas ir aprašytas reiškinys. Nepaisant to, kad Lietuvoje pastebima daug perkaitimo ženklų, reikia paminėti, kad šalies ekonomika pati pradėjo lėtėti, be didesnių vyriausybės intervencijų, tad perkaitimo greičiausiai bus išvengta. Kalbant apie prevencijos priemones galima sakyti, kad pagrindinis klausimas turėtų būti, ne kaip atšaldyti Lietuvos ekonomiką, bet kaip padididinti jos našumą, kas būtų naudinga ne tik esant perkaitimo grėsmei, bet ir ilgesniu laikotarpiu.
Literatūra:
1. Makroekonomika: [vadovėlis] / Vytautas Snieška, Jadvyga Čiburienė ir kt,. – Kaunas: Technologija, 2003. –ISBN 9986-13-935-X,
2. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės rodiklių duomenų bazė. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą:< http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1612 >,
3. Mėnesinis biuletenis (2007/12). Lietuvos bankas [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą:< http://www.lb.lt/lt/leidiniai/menesinis/men07_12.pdf >,
4. VĮ Registrų centras statistinės suvestiniės [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.] Prieiga per internetą:< http://www.registrucentras.lt/ntr/stat/ >,
5. Eurostat duomenų bazė [interaktyvus]. [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.] Prieeiga per internetą:< http://epp.eurostat.ec.europa.eu/>,
6. Lithuania Investment Climate Assessment. Draft report of the World Bank [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą;< http://www.ifc.org/ifcext/economics.nsf/AttachmentsByTitle/IC-lithuania.pdf/$FILE/IC-lithuania.pdf >,
7. 19-asis Lietuvos ekonomikos tyrimas. Lietuvos laisvosios rinkos institutas [Žiūrėta 2008 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą;< http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/19_asis_lietuvos_ekonomikos_tyrimas/4584 >.
[1] [1, p.424]
[2] Duomenys iš Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės rodiklių duomenų bazės. Prieiga per internetą:< http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1612 >
[3] Duomenys iš VĮ Registrų centras statistinių suvestinių. Prieiga per internetą:<>
[4] Žr. į 2 išnašos šaltinį
[5] Duomenys iš Lietuvos banko mėnesinio biuletenio 2007/12. Prieiga per internetą:< http://www.lb.lt/lt/leidiniai/menesinis/men07_12.pdf >
[6] Žr. į 2 išnašos šaltinį
[7] Žr. į 2 išnašos šaltinį
[8] Duomenys iš Eurostat duomenų bazės. Prieiga per internetą:< http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page?_pageid=1996,45323734&_dad=portal&_schema=PORTAL&screen=welcomeref&open=/&product=STRIND_ECOBAC&depth=2 >
[9] Žr. į 8 išnašos šaltinį
AUKŠTOJO MOKSLO FINANSAVIMO PROBLEMOS Lina Kraskauskaitė
ĮVADAS
XXI amžiuje mokslas tampa masiniu reiškiniu, aukštosios mokyklos susiduria su vis didesniu studijuojančiųjų skaičiumi, taip pat su vis aktualesnėmis finansinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek mokyklų sistemą, tiek patį studijų procesą. Galiausiai finansinės aplinkybės veikia ir studento apsisprendimą studijuoti. Pagrindiniai klausimai, kuriuos norėčiau apžvelgti:
1. Pagrindinės finansavimo problemos.
2. Aukštasis mokslas – vieša ar privati gėrybė?
3. Kuris finansavimo modelis būtų geriausias?
PAGRINDINĖ DALIS
Pagrindinės aukštojo mokslo finansavimo problemos
1. Aukštųjų mokyklų finansavimo lygis – žemas, metodai netobuli.
2. Lėšos, ateinančios į AMS, naudojamos neefektyviai.
3. AM finansuojamas pagal „studijuojančių krepšelį“.
4. Nėra teisiškai apibrėžtų papildomų finansavimo svertų, priklausomai nuo studijų kokybės.
5. Netinkamai nustatytas valstybinio ir privataus finansavimo santykis.
Pastarąją aukštojo mokslo finansavimo problemą analizuosiu savo pranešimo tezėse.
Aukštasis mokslas: vieša ar privati gėrybė?
Aukštasis mokslas nėra kiekvienam būtina paslauga, teikiama kaip viešoji gėrybė, todėl visuomenė jo finansuoti neprivalo. AM turėtų būti mišri gėrybė, turinti ir viešųjų, ir privačiųjų gėrybių savybių, o studijų finansavimą, tiek valstybė, tiek studentas, turi pasidalinti po lygiai.
Visuomenė aukštąjį mokslą turėtų finansuoti dėl šių priežasčių:
1. Visuomenė – tai stambus žmogiškųjų paslaugų vartotojas;
2. Išsimokslinusių žmonių buvimas ir veikla visuomenėje ją veikia teigiamai. Prie šios gaunamos naudos turi prisidėti ir valstybė/ vyriausybė;
3. Išsimokslinę žmonės reikalingi visuomenei, ekonomikai. Žinių visuomenė neapsieitų be universitetų;
4. Jei universitetai teiktų paslaugas kaip rinkos produktą, jie taptų socialinės struktūros regresijos priemone.
Kita vertus, aukštasis mokslas teikia ir asmeninę naudą žmonėms. Švietimas daro svarbią įtaką individų materialinei gerovei – jų sugebėjimui daugiau užsidirbti, todėl yra teisinga, kad naudos gavėjai prisideda prie aukštojo mokslo finansavimo.
Individuali darbo rinkos nauda susijusi su didesniais vidutiniais atlyginimais. Žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, 24-65m. amžiaus grupėje statistiškai uždirba daugiau, mažiau rizikuoja likti bedarbiais bei jų darbinis gyvenimas yra aktyvesnis ir ilgesnis nei tų žmonių, kurie turi vidurinį išsilavinimą.
Taigi, apžvelgę privačios naudos pliusus, matome, kad aukštasis mokslas duoda jos labai daug, tad šios gėrybės gavėjai turi ženkliai prisidėti prie aukštojo mokslo finansavimo.
Koks aukštojo mokslo finansavimo modelis yra geriausias?
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Remigijaus Šimašiaus ir ekonomisto Romo Lazutkos nuomone, kuriai pritariu ir aš, geriausias aukštojo mokslo finansavimo modelis būtų: paslaugos gavėjo finansavimas, skiriant subsidiją studentui, kuris padengia likusią studijų kainą. Tai reiškia, kad valstybė turėtų apmokėti tam tikrą procentą nuo studijų kainos, pvz.: 50 %, o likusią kainą padengtų studentas. Šis finansavimas sulygintų studentus pagal valstybės skiriamą sumą, o ne pagal jų tėvų pajamas ar galimybes.
Visų pirma aptarsiu vieną didžiausių šio modelio trūkumų – studijų prieinamumo klausimą. Įvedus tokį finansavimą, studijų prieinamumo problema nebūtų išspręsta. Šis modelis realiai padidintų studijų įmokas už mokslą, tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į specifines detales. Įmokų didinimas prieš tai nepertvarkius paskolų sistemos, reikštų, kad už studento mokslus mokėtų tėvai. Paskolų sistemą reikia sutvarkyti taip, kad jos būtų pradedamos grąžinti tada, kai debetininko pajamų lygis pasiekia tam tikrą ribą. Toks paskolų modelis reikštų, kad didžiąją dalį sumos mokėtų pats studentas, bet tik tokiu atveju, kai jo investicija į aukštąjį mokslą duotų apčiuopiamą naudą darbo rinkoje. Tačiau kyla klausimas, kaip jaunimas iš vargingiausių visuomenės sluoksnių gali siekti aukštojo mokslo? Kad studijų prieinamumo klausimas nebūtų toks aštrus, šalia šio finansavimo modelio turi veikti socialinės paramos sistema, su aiškiais finansavimo kriterijais.
Šiek tiek plačiau panagrinėkime valstybės finansuojamąją dalį, kai yra finansuojamas paslaugos gavėjas. Toks veiksmas leidžia išvengti arba sušvelninti pagrindinius kokybinius aukštojo mokslo trūkumus: atsiranda orientacija į studentą, nes nuo jo sprendimo priklauso konkrečios įstaigos finansų paskirstymas, o tai sukuria konkurencingą aplinką ir skatina efektyvumą. Finansavimo suteikimas konkrečioms institucijoms priklausytų ne nuo trumpalaikių politinių tikslų, o nuo pačių paslaugos gavėjų vertinimų.
Kokios naudos duotų studento mokamos įmokos padidinimas dabar? Padidėjusios studijų įmokos sumažins netikslingas išlaidas švietimui, tad bus efektyvesnė kaštų kontrolė. Universitetai bus suinteresuoti diegti naujoves ir tobulinti studijų procesą kokybės ir efektyvumo linkme, nes sėkmingos inovacijos iššaukia tiesioginę teigiamą rinkos reakciją. Dalinai privatus finansavimas skatina realiai įvertinti darbo rinkos poreikius, nes už studijas mokantis asmuo, tokiu būdu investuojantis į save, tikisi investicijų grąžos, kuri galima tik tuo atveju, kai ji tikslinga. Be abejo, tokia orientacija į rinką apsunkina nepaklausių specialybių likimą, tačiau, esant ir dalinai privačiam finansavimui, fundamentalūs ar brangūs mokslai vis tiek bus reikalingi. Apibendrinant galima teigti, kad toks finansavimas pakirstų tik tas studijas, kurios būtų neaktualios ir neefektyvios patiems žmonėms, o ne vykdomajai valdžiai.
Australija tokį finansavimo modelį pritaikė dar 1995 m. Pagal jį studentams nėra teikiama socialinė parama, o tik skiriamos paskolos. Po modelio įdiegimo mokymosi aprėptis šalyje didėja kiekvienais metais po 2-3% (2005m. – 59%, 2006m. – 65%).
IŠVADOS
Aukštasis mokslas nėra vien viešoji gėrybė. Tai kartu ir privati gėrybė, tad jos finansavimą tarpusavyje turėtų pasidalinti valstybė ir studentai.
Toks modelis, kai paslaugos gavėjas yra finansuojamas skiriant subsidiją, o likusią studijų kainą padengia pats studentas, yra geriausias, nes:
1. Studijos atitiktų poreikius, dėl konkurencijos ir dalinai privataus finansavimo, universitetai būtų suinteresuoti pasiūlyti aktualias studijų programas, kurios tenkintų studentų poreikius;
2. Bus efektyvesnė kaštų kontrolė, nes, jei nebus sukurta netikra paklausa arba pasiūla, sumažės netikslingos išlaidos švietimui;
3. Konkurencijos sąlygos būtų kur kas aštresnės, nes studentai neštųsi tą valstybės subsidiją į konkrečią aukštąją mokyklą. Mokyklos „kovos“ dėl studentų, kurie bus suinteresuoti už savo mokamą studijų įmoką gauti maksimalią naudą, nes būtent nuo jų priklausys valstybės finansavimas universitetams;
4. Studijų prieinamumo klausimas nebūtų išspręstas, nes ne kiekvienas studentas sugebėtų susimokėti už studijas. Bet jei šalia egzistuotų tinkamai paruošta paskolų ir socialinės paramos sistema, ši problema ženkliai sumažėtų;
5. Studijų kokybė dėl šio modelio turėtų per ilgąjį laikotarpį pagerėti bent jau dėl konkurencijos veiksnio.
Literatūra:
1. Kalpazidou Schmidt, E. (2006a), .Higher Education in Scandinavia., in Forest, J. and P. G. Altbach (Eds.), International Handbook of Higher Education, Part Two: Regions and Countries, Springer, New York.
2. Ž. Martinaičio straipsnis „Aukštojo mokslo stogas“ Paskutinį kartą žiūrėta 2008m. kovo 13d. Prieiga per internetą <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/603>
3. Interviu su LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku prof. Rolandu Pavilioniu, “Universitas Vilnensis”. Paskutinį kartą žiūrėta: 2008m. kovo 13d. prieiga per internetą: <http://www.vilnensis.vu.lt/archyvas/nr-17/aukst_is.html>
4. Spaudos pranešimas. Paskutinį kartą žiūrėta: 2008m. kovo 26d. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/naujienos/pranesimai.htm?id=1605>.
5. OECD (2003), Education Policy Analysis: 2003, OECD, Paris.
6. OECD (periodical . ISSN: 16823451), Higher Education Management and Policy: Journal of the Programme on Institutional Management in Higher Education, OECD, Paris.
XXI amžiuje mokslas tampa masiniu reiškiniu, aukštosios mokyklos susiduria su vis didesniu studijuojančiųjų skaičiumi, taip pat su vis aktualesnėmis finansinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek mokyklų sistemą, tiek patį studijų procesą. Galiausiai finansinės aplinkybės veikia ir studento apsisprendimą studijuoti. Pagrindiniai klausimai, kuriuos norėčiau apžvelgti:
1. Pagrindinės finansavimo problemos.
2. Aukštasis mokslas – vieša ar privati gėrybė?
3. Kuris finansavimo modelis būtų geriausias?
PAGRINDINĖ DALIS
Pagrindinės aukštojo mokslo finansavimo problemos
1. Aukštųjų mokyklų finansavimo lygis – žemas, metodai netobuli.
2. Lėšos, ateinančios į AMS, naudojamos neefektyviai.
3. AM finansuojamas pagal „studijuojančių krepšelį“.
4. Nėra teisiškai apibrėžtų papildomų finansavimo svertų, priklausomai nuo studijų kokybės.
5. Netinkamai nustatytas valstybinio ir privataus finansavimo santykis.
Pastarąją aukštojo mokslo finansavimo problemą analizuosiu savo pranešimo tezėse.
Aukštasis mokslas: vieša ar privati gėrybė?
Aukštasis mokslas nėra kiekvienam būtina paslauga, teikiama kaip viešoji gėrybė, todėl visuomenė jo finansuoti neprivalo. AM turėtų būti mišri gėrybė, turinti ir viešųjų, ir privačiųjų gėrybių savybių, o studijų finansavimą, tiek valstybė, tiek studentas, turi pasidalinti po lygiai.
Visuomenė aukštąjį mokslą turėtų finansuoti dėl šių priežasčių:
1. Visuomenė – tai stambus žmogiškųjų paslaugų vartotojas;
2. Išsimokslinusių žmonių buvimas ir veikla visuomenėje ją veikia teigiamai. Prie šios gaunamos naudos turi prisidėti ir valstybė/ vyriausybė;
3. Išsimokslinę žmonės reikalingi visuomenei, ekonomikai. Žinių visuomenė neapsieitų be universitetų;
4. Jei universitetai teiktų paslaugas kaip rinkos produktą, jie taptų socialinės struktūros regresijos priemone.
Kita vertus, aukštasis mokslas teikia ir asmeninę naudą žmonėms. Švietimas daro svarbią įtaką individų materialinei gerovei – jų sugebėjimui daugiau užsidirbti, todėl yra teisinga, kad naudos gavėjai prisideda prie aukštojo mokslo finansavimo.
Individuali darbo rinkos nauda susijusi su didesniais vidutiniais atlyginimais. Žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, 24-65m. amžiaus grupėje statistiškai uždirba daugiau, mažiau rizikuoja likti bedarbiais bei jų darbinis gyvenimas yra aktyvesnis ir ilgesnis nei tų žmonių, kurie turi vidurinį išsilavinimą.
Taigi, apžvelgę privačios naudos pliusus, matome, kad aukštasis mokslas duoda jos labai daug, tad šios gėrybės gavėjai turi ženkliai prisidėti prie aukštojo mokslo finansavimo.
Koks aukštojo mokslo finansavimo modelis yra geriausias?
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Remigijaus Šimašiaus ir ekonomisto Romo Lazutkos nuomone, kuriai pritariu ir aš, geriausias aukštojo mokslo finansavimo modelis būtų: paslaugos gavėjo finansavimas, skiriant subsidiją studentui, kuris padengia likusią studijų kainą. Tai reiškia, kad valstybė turėtų apmokėti tam tikrą procentą nuo studijų kainos, pvz.: 50 %, o likusią kainą padengtų studentas. Šis finansavimas sulygintų studentus pagal valstybės skiriamą sumą, o ne pagal jų tėvų pajamas ar galimybes.
Visų pirma aptarsiu vieną didžiausių šio modelio trūkumų – studijų prieinamumo klausimą. Įvedus tokį finansavimą, studijų prieinamumo problema nebūtų išspręsta. Šis modelis realiai padidintų studijų įmokas už mokslą, tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į specifines detales. Įmokų didinimas prieš tai nepertvarkius paskolų sistemos, reikštų, kad už studento mokslus mokėtų tėvai. Paskolų sistemą reikia sutvarkyti taip, kad jos būtų pradedamos grąžinti tada, kai debetininko pajamų lygis pasiekia tam tikrą ribą. Toks paskolų modelis reikštų, kad didžiąją dalį sumos mokėtų pats studentas, bet tik tokiu atveju, kai jo investicija į aukštąjį mokslą duotų apčiuopiamą naudą darbo rinkoje. Tačiau kyla klausimas, kaip jaunimas iš vargingiausių visuomenės sluoksnių gali siekti aukštojo mokslo? Kad studijų prieinamumo klausimas nebūtų toks aštrus, šalia šio finansavimo modelio turi veikti socialinės paramos sistema, su aiškiais finansavimo kriterijais.
Šiek tiek plačiau panagrinėkime valstybės finansuojamąją dalį, kai yra finansuojamas paslaugos gavėjas. Toks veiksmas leidžia išvengti arba sušvelninti pagrindinius kokybinius aukštojo mokslo trūkumus: atsiranda orientacija į studentą, nes nuo jo sprendimo priklauso konkrečios įstaigos finansų paskirstymas, o tai sukuria konkurencingą aplinką ir skatina efektyvumą. Finansavimo suteikimas konkrečioms institucijoms priklausytų ne nuo trumpalaikių politinių tikslų, o nuo pačių paslaugos gavėjų vertinimų.
Kokios naudos duotų studento mokamos įmokos padidinimas dabar? Padidėjusios studijų įmokos sumažins netikslingas išlaidas švietimui, tad bus efektyvesnė kaštų kontrolė. Universitetai bus suinteresuoti diegti naujoves ir tobulinti studijų procesą kokybės ir efektyvumo linkme, nes sėkmingos inovacijos iššaukia tiesioginę teigiamą rinkos reakciją. Dalinai privatus finansavimas skatina realiai įvertinti darbo rinkos poreikius, nes už studijas mokantis asmuo, tokiu būdu investuojantis į save, tikisi investicijų grąžos, kuri galima tik tuo atveju, kai ji tikslinga. Be abejo, tokia orientacija į rinką apsunkina nepaklausių specialybių likimą, tačiau, esant ir dalinai privačiam finansavimui, fundamentalūs ar brangūs mokslai vis tiek bus reikalingi. Apibendrinant galima teigti, kad toks finansavimas pakirstų tik tas studijas, kurios būtų neaktualios ir neefektyvios patiems žmonėms, o ne vykdomajai valdžiai.
Australija tokį finansavimo modelį pritaikė dar 1995 m. Pagal jį studentams nėra teikiama socialinė parama, o tik skiriamos paskolos. Po modelio įdiegimo mokymosi aprėptis šalyje didėja kiekvienais metais po 2-3% (2005m. – 59%, 2006m. – 65%).
IŠVADOS
Aukštasis mokslas nėra vien viešoji gėrybė. Tai kartu ir privati gėrybė, tad jos finansavimą tarpusavyje turėtų pasidalinti valstybė ir studentai.
Toks modelis, kai paslaugos gavėjas yra finansuojamas skiriant subsidiją, o likusią studijų kainą padengia pats studentas, yra geriausias, nes:
1. Studijos atitiktų poreikius, dėl konkurencijos ir dalinai privataus finansavimo, universitetai būtų suinteresuoti pasiūlyti aktualias studijų programas, kurios tenkintų studentų poreikius;
2. Bus efektyvesnė kaštų kontrolė, nes, jei nebus sukurta netikra paklausa arba pasiūla, sumažės netikslingos išlaidos švietimui;
3. Konkurencijos sąlygos būtų kur kas aštresnės, nes studentai neštųsi tą valstybės subsidiją į konkrečią aukštąją mokyklą. Mokyklos „kovos“ dėl studentų, kurie bus suinteresuoti už savo mokamą studijų įmoką gauti maksimalią naudą, nes būtent nuo jų priklausys valstybės finansavimas universitetams;
4. Studijų prieinamumo klausimas nebūtų išspręstas, nes ne kiekvienas studentas sugebėtų susimokėti už studijas. Bet jei šalia egzistuotų tinkamai paruošta paskolų ir socialinės paramos sistema, ši problema ženkliai sumažėtų;
5. Studijų kokybė dėl šio modelio turėtų per ilgąjį laikotarpį pagerėti bent jau dėl konkurencijos veiksnio.
Literatūra:
1. Kalpazidou Schmidt, E. (2006a), .Higher Education in Scandinavia., in Forest, J. and P. G. Altbach (Eds.), International Handbook of Higher Education, Part Two: Regions and Countries, Springer, New York.
2. Ž. Martinaičio straipsnis „Aukštojo mokslo stogas“ Paskutinį kartą žiūrėta 2008m. kovo 13d. Prieiga per internetą <http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/603>
3. Interviu su LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku prof. Rolandu Pavilioniu, “Universitas Vilnensis”. Paskutinį kartą žiūrėta: 2008m. kovo 13d. prieiga per internetą: <http://www.vilnensis.vu.lt/archyvas/nr-17/aukst_is.html>
4. Spaudos pranešimas. Paskutinį kartą žiūrėta: 2008m. kovo 26d. Prieiga per internetą: <http://www.smm.lt/naujienos/pranesimai.htm?id=1605>.
5. OECD (2003), Education Policy Analysis: 2003, OECD, Paris.
6. OECD (periodical . ISSN: 16823451), Higher Education Management and Policy: Journal of the Programme on Institutional Management in Higher Education, OECD, Paris.
PROFESINIŲ SĄJUNGŲ VEIKLA LIETUVOJE - Eglė Remeikaitė
Valstybėje užtikrinant ekonomikos augimą, kuriant visuomeninę gerovę, bei didinant šalies konkurencingumą, svarbus trijų šalių bendradarbiavimas – valstybės institucijų, darbdavių organizacijų ir darbuotojų atstovų. Pastarąją grupę būtų galima laikyti labiausiai pažeidžiama. Tokio pažeidžiamumo pagrindinės priežastys – vienybės nebuvimas, savo teisių neišmanymas ir nemokėjimas jų tinkamai apginti. Stiprinant savo pozicijas dėl socialinės ir ekonominės gerovės, darbuotojai jungiasi į profesines sąjungas, kurios privalo ginti savo narių teisėtus interesus.
Vakarų šalyse, ypač Skandinavijos valstybėse, profsąjungoms priklauso iki 90% dirbančiųjų, tokiomis aplinkybėmis darbuotojų susivienijimai tampa galinga jėga, veikiančia Vyriausybės ir darbdavių sprendimus. Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Įmonių pelno ir darbo užmokesčio didėjimo tendencijos (per metus pelnai išaugo apie 70% [14], tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis tik 17% [14]), darbo jėgos emigracijos mastas kelia susirūpinimą esama darbuotojų padėtimi, kurios pasukimą teigiama linkme turėtų veikti profsąjungų judėjimas. Šio darbo tikslas – atskleisti realią profesinių sąjungų įtaką ekonominiam ir socialiniam Lietuvos gyvenimui.
Šiuo metu Lietuvoje veikia trys profesinių sąjungų organizacijos: Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija. Oficialiais duomenimis visos bendrai jos vienija apie 176tūkst. narių. Pokalbių su profesinių sąjungų atstovais metu atskleista informacija patvirtina, kad realiai šis skaičius yra mažesnis. 2007m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, užimtų gyventojų skaičius viršijo 1,5mln. [14] Vadinasi, profesinėms sąjungoms mūsų šalyje priklauso mažiau kaip 12% dirbančiųjų [2, 14], tikslesnis intervalas, atspindintis tikrąją padėtį, galėtų būti tarp 9-11,47%. Esant tokiai proporcijai, logiška būtų manyti, jog profesinėms sąjungoms pakankamai sudėtinga įtakoti valstybės ekonominį gyvenimą.
Iki 1995m. profsąjungų reikalavimams apskritai nebuvo teikiama daug reikšmės nei darbdavių tarpe, nei politiniuose sluoksniuose, kol darbuotojų atstovams pavyko įgyvendinti trišalio bendradarbiavimo idėją – sukurti LR trišalę tarybą [13]. Taip buvo žengtas pirmas rimtesnis žingsnis profesinių sąjungų atstovaujamų darbuotojų, darbdavių ir Vyriausybės bendradarbiavimo link. Vienu didžiausių šio bendradarbiavimo pasiekimu laikomas LR Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2003m. sausio 1d., sukūrimas ir jo pakeitimai, lemiantys geresnę darbuotojų padėtį šalyje. Kaip pavyzdį galima paminėti nutarimą, kad apie išėjimą iš darbo darbuotojas privalo informuoti darbdavį prieš 14 dienų [10], o ne prieš mėnesį, kaip to reikalavo darbdavių atstovai. Prisitaikant prie nuolat kintančių rinkos sąlygų, sutaupytos dvi savaitės vaidina gana reikšmingą vaidmenį, kadangi naujasis darbdavys gali nesutikti laukti visą mėnesį ir pasamdyti kitą kandidatą.
Profsąjungos aktyviai seka darbdavių inicijuojamus reikalavimus ir iš dalies kontroliuoja Vyriausybės veiksmus, galinčius sudaryti palankias sąlygas šalyje didinti įmonių pelnus darbuotojų gerovės sąskaita. Pieš kelis metus garsiai buvo pradėtas svarstyti darbdavių reikalavimas didinti darbo laiką iki 60-ties valandų per savaitę argumentuojant tuo, kad šalyje nepakankamas darbo našumas, galintis užtikrinti sėkmingą įmonių veiklą ir verslo plėtrą. Tačiau profesinėms sąjungoms pavyko užginčyti tokį galimą Darbo kodekso pakeitimą, paliekant 40-ties valandų darbo savaitę [10]. Tokiu būdu esant 800Lt minimaliam darbo užmokesčiui, valandinis atlygis galėjo sumažėti maždaug dviem litais. Sutrumpėjęs poilsio laikas galėjo pasireikšti darbuotojo produktyvumo smukimu, motyvacijos mažėjimu, o tai laikui bėgant neigiamai atsilieptų įmonės veiklai.
Viena iš pagrindinių sričių, kuri turėtų būti akcentuojama profesinių sąjungų veikloje – siekis didinti darbo užmokestį. Pagrindinė priemonė, naudojama profsąjungų siekių įgyvendinimui – kolektyvinė darbo sutartis [10].
Šiuo metu profesinės sąjungos daugiausia dirba įmonės lygyje, tai reiškia, kad realią įtaką darbuotojų gerovei jos gali daryti per įmonėse pasirašytas kolektyvines sutartis. Tačiau tik nedidelė dalis darbdavių sutinka įsileisti profesinę sąjungą ir su ja bendradarbiauti. Vis dėlto įmonėje pasirašius kolektyvinę sutartį, pasiekiama reali nauda, kurią iliustruoja vienos Lietuvos įmonės, dirbančios komercijos srityje pavyzdys. Kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad minimali įmonės darbuotojo mėnesinė alga yra 1200Lt. Palyginus su įstatymiškai numatytu darbo užmokesčio minimumu, darbuotojas uždirba 50% daugiau. Negana to, sutartyje numatomos papildomos išmokos, pvz. parama šeimoms, auginančioms tris vaikus iki 18 metų, kuri sudaro 1000Lt per metus. Tokiu atveju šioje įmonėje dirbantis darbuotojas per metus uždirba 5800Lt arba 62% daugiau nei tokias pačias pareigas užimantis asmuo kitoje įmonėje, kurioje mokamas tradicinis minimalus darbo užmokestis.
Lietuvoje tokių įmonių yra labai nedaug, tame pačiame nagrinėtame komercijos sektoriuje profesinių sąjungų nariai tesudaro vos 1-2% [2, 14] dirbančiųjų. Taigi žiūrint visos Respublikos lygiu, jų įtaka darbo užmokesčiui ir apskritai darbdavių sprendimams praktiškai beveik nepastebima.
Šalyje atlyginimai po truputį kyla, kai kuriuose sektoriuose pastebimas ypatingai aukštas darbo užmokesčio lygis. Imant kriterijumi atlyginimų dydį, vienas iš patraukliausių sektorių įsidarbinti – statyba. Šiuo metu jam priklauso apie 10% visų dirbančiųjų [2, 14], pagal laisvų darbo vietų lygį jį lenkia tik viešasis valdymas ir gynyba. Nepakankamas darbo jėgos lygis iš dalies yra lemtas emigracijos mastų. Sumažėjus darbo jėgos pasiūlai ir vis didėjant paklausai, natūralu, kad darbo kaina išauga. Žinant, jog iš statybų sektoriuje dirbančiųjų tik apie 3% [2, 14] priklauso profesinėms sąjungoms, sunkiai tikėtina, kad būtent jų įtaka lėmė tokį darbo užmokesčio lygį. Daug daugiau įtakos turėjo kiti veiksniai – emigracija ir dėl jos atsirandanti darbuotojų stoka, kylančios kainos nekilnojamo turto srityje, lėmusios didesnes statybos įmonių pajamas, išaugusius veiklos mastus ir dėl to padidėjusią darbo jėgos paklausą, kurią prisivilioti galima didinant atlyginimus ir gerinant darbo sąlygas. Žinoma, galima ir kita prielaida dėl profesinių sąjungų daromos įtakos darbdaviams – susiklosčius tokiai situacijai darbo rinkoje, darbuotojams atsiranda galimybė „diktuoti sąlygas“ darbdaviams, todėl profesinės sąjungos įgyja šiokią tokią galią, kurią realiai lemia ne tiek jų pačių veikla, kiek susiklosčiusios aplinkybės.
Ir toliau didėjant emigracijai, sumažėjusi darbo jėga ir auganti jos kaina šalyje verčia darbdavius svarstyti alternatyvas įdarbinti ne Lietuvos piliečius. Kaip atsaką tokiam darbdavių norui, siekdamos apginti vietinių darbuotojų interesus, profesinės sąjungos aktyviai dirba prie projekto, kuriuo siekiama įstatymiškai užtikrinti vienodas darbo sąlygas, ypač tokio paties dydžio darbo užmokestį, tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek atvykėliams iš kitų šalių. Darbdavių atstovams parankiau atsivežti pigesnę darbo jėgą iš Rytų Europos ar Azijos regionų, nei mokėti didesnius atlyginimus vietiniams darbuotojams. Jeigu šio projekto įgyvendinimas pasisektų, darbdaviams, esant vienodoms apmokėjimo sąlygoms, parankiau būtų samdyti vietinius darbuotojus, taip mažinant šalyje nedarbą, didinant gyventojų perkamąją galią ir iš dalies sumažinant lietuvių motyvaciją emigruoti. Žvelgiant iš darbdavių pusės, tokio projekto įgyvendinimas neigiamai atsilieptų įmonių pelnams, išaugusios veiklos išlaidos mažintų verslininkų konkurencingumą tiek vietinėje, tiek užsienio rinkose, dalis darbuotojų gali prarasti darbą. Tačiau tai gali priversti verslininkus ieškoti kitų kaštų mažinimo šaltinių, tokių kaip įmonės modernizavimas, geresnis kapitalo panaudojimas ir pan. Rinka būtų priversta perskirstyti išteklius tarp konkurencingų ir nepajėgių konkuruoti šakų. Ar šis projektas pasiseks, lems derybų tarp profsąjungų, darbdavių atstovų ir Vyriausybės rezultatai. Laimės ta pusė, kuri susilauks daugiausia palaikymo ir kitų šalių pritarimo. Kol kas Lietuvos profesinės sąjungos nepajėgios daryti didelio spaudimo kitoms dviems šalims, neturėdamos aktyvaus visuomenės palaikymo.
Nagrinėjant profesinių sąjungų narių skaičiaus didėjimo tendencijas, nepanašu, kad darbuotojai noriai stoja į jas. Per 17 metų gyvavimo laikotarpį narių skaičius pasikeitė vos keliais procentais, o paskutiniu metu netgi pastebima mažėjimo tendencija. Profesinių sąjungų nepopuliarumas visuomenėje, netgi pakankamai neigiamas jų įvaizdis sąlygoja šių susivienijimų veiklos ribotumą. Dabartiniu metu akivaizdžiausiai matomas jų veiklos objektas – darbuotojų teisių užtikrinimas remiantis LR Darbo kodeksu. Profesinės sąjungos rengia savo nariams apmokymus, kurių metu aiškinamos Darbo kodekse numatytos nuostatos, aiškina jų teises, nurodo kur kreiptis, iškilus neaiškumams ar susidūrus su teisių pažeidimu, teikia teisinę pagalbą, iškilus ginčui su darbdaviu. Platesnei veiklai vykdyti, ypač keliant didesnius reikalavimus darbdaviams, trūksta ir lėšų, ir darbuotojų sutelktumo. Atsiranda tarsi užburtas ratas – neturėdamos pakankamo palaikymo, profesinės sąjungos negali spausti darbdavių taip pasiekdamos akivaizdžiai matomų rezultatų, dėl nepakankamo informuotumo neparodant visuomenei akivaizdžių pasiekimų, ji atsisako remti profsąjungas, stoti į jų gretas ir šios vėl susiduria tiek su materialinių lėšų stygiumi, tiek su nepakankamu moraliniu visuomenės rėmimu įgyvendinant naujus projektus arba protestuojant dėl anksčiau susiklosčiusių nepatenkinamų darbo sąlygų.
Atsižvelgiant tik į narių skaičių, galima prognozuoti, jog šių susivienijimų galia ir įtaka ne tik neišaugs, bet ilgainiui mažės. Optimistiškiau nuteikia tai, jog profsąjungų veiklą pradėjo remti Vyriausybė, jau antrus metus skirianti finansinę paramą. Siekdama pagerinti darbo rinkoje susiklosčiusią padėtį, ji pradėjo daugiau dėmesio skirti darbuotojų interesams, kuriuos gina profsąjungos, suprasdama, jog geresnės darbo sąlygos šalyje lemia pačios valstybės gerovės didėjimą.
Dabartiniu metu profsąjungų vykdoma veikla šiek tiek primena povandeninių srovių principą. Tai, ką jos daro tarsi lieka kaip pogrindinė veikla, kurios didžioji visuomenės dalis nepastebi. Pagal Konstitucijos 50str. profesinės sąjungos gina ne tik savo narių, bet visų darbuotojų interesus, laimėjimai, kuriuos pavyksta pasiekti, tenka visiems dirbantiesiems. Iš dalies tai lemia žmonių nenorą priklausyti profsąjungoms, kadangi nemokant nario mokesčio ir neužsiimant papildoma veikla sėkmės atveju jaučiamas beveik toks pats darbo sąlygų pagerėjimas kaip ir esant nariu. Visos išvardintos profsąjungų silpnumą įtakojančios aplinkybės lėmė, jog ši jėga Lietuvoje daugiau girdimas kaip patariamasis, o ne reikalaujantis balsas.
Literatūra:
1. European foundation for the improvement of living and working conditions [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.eurofound.europa.eu/index.htm>
2. Informacija apie LPSK šakų narių skaičių (narių skaičius 2000 – 2008m.). Suvestinė. – Vilnius: LPSK, 2008. – p. 2.
3. Kasiliauskas, Nerijus. Kolektyvinės derybos Lietuvoje. – Vilnius: UAB Biznio mašinų kompanija, 2005. – p. 153. – ISBN 9955-430-76-1.
4. Kasiliauskas, Nerijus. Socialinė partnerystė: kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys Lietuvoje. – Vilnius: UAB BSPB, 2006. – p. 183. – ISBN 9955-9570-9-3.
5. Lietuvos Darbo biržos duomenų bazė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 30]. Prieiga per internetą: <http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx?cmp=tendencieslist&id=42>
6. Lietuvos darbo federacija [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.ldf.lt/index.php?cid=999>
7. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.lps.lt/index.php?m=txt&table=1>
8. Lietuvos profsąjungos: (laikraštis internete). [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 12]. Prieiga per internetą: < http://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=2387>
9. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.lpsk.lt/?lang=lt&mID=1>
10. Lietuvos Respublikos Seimas. (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas). [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=169334>
11. Lietuvos Respublikos Seimas: (Lietuvos Respublikos Konstitucija). [žiūrėta 2008 04 01]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm>
12. Lietuvos Respublikos Seimas: (Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymas). [žiūrėta 2008 03 15]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221466&p_query=>
13. Lietuvos Respublikos trišalė taryba. [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: http://www.lrtt.lt/Istorija.htm
14. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rodiklių duomenų bazė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1313>
Vakarų šalyse, ypač Skandinavijos valstybėse, profsąjungoms priklauso iki 90% dirbančiųjų, tokiomis aplinkybėmis darbuotojų susivienijimai tampa galinga jėga, veikiančia Vyriausybės ir darbdavių sprendimus. Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Įmonių pelno ir darbo užmokesčio didėjimo tendencijos (per metus pelnai išaugo apie 70% [14], tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis tik 17% [14]), darbo jėgos emigracijos mastas kelia susirūpinimą esama darbuotojų padėtimi, kurios pasukimą teigiama linkme turėtų veikti profsąjungų judėjimas. Šio darbo tikslas – atskleisti realią profesinių sąjungų įtaką ekonominiam ir socialiniam Lietuvos gyvenimui.
Šiuo metu Lietuvoje veikia trys profesinių sąjungų organizacijos: Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija. Oficialiais duomenimis visos bendrai jos vienija apie 176tūkst. narių. Pokalbių su profesinių sąjungų atstovais metu atskleista informacija patvirtina, kad realiai šis skaičius yra mažesnis. 2007m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, užimtų gyventojų skaičius viršijo 1,5mln. [14] Vadinasi, profesinėms sąjungoms mūsų šalyje priklauso mažiau kaip 12% dirbančiųjų [2, 14], tikslesnis intervalas, atspindintis tikrąją padėtį, galėtų būti tarp 9-11,47%. Esant tokiai proporcijai, logiška būtų manyti, jog profesinėms sąjungoms pakankamai sudėtinga įtakoti valstybės ekonominį gyvenimą.
Iki 1995m. profsąjungų reikalavimams apskritai nebuvo teikiama daug reikšmės nei darbdavių tarpe, nei politiniuose sluoksniuose, kol darbuotojų atstovams pavyko įgyvendinti trišalio bendradarbiavimo idėją – sukurti LR trišalę tarybą [13]. Taip buvo žengtas pirmas rimtesnis žingsnis profesinių sąjungų atstovaujamų darbuotojų, darbdavių ir Vyriausybės bendradarbiavimo link. Vienu didžiausių šio bendradarbiavimo pasiekimu laikomas LR Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2003m. sausio 1d., sukūrimas ir jo pakeitimai, lemiantys geresnę darbuotojų padėtį šalyje. Kaip pavyzdį galima paminėti nutarimą, kad apie išėjimą iš darbo darbuotojas privalo informuoti darbdavį prieš 14 dienų [10], o ne prieš mėnesį, kaip to reikalavo darbdavių atstovai. Prisitaikant prie nuolat kintančių rinkos sąlygų, sutaupytos dvi savaitės vaidina gana reikšmingą vaidmenį, kadangi naujasis darbdavys gali nesutikti laukti visą mėnesį ir pasamdyti kitą kandidatą.
Profsąjungos aktyviai seka darbdavių inicijuojamus reikalavimus ir iš dalies kontroliuoja Vyriausybės veiksmus, galinčius sudaryti palankias sąlygas šalyje didinti įmonių pelnus darbuotojų gerovės sąskaita. Pieš kelis metus garsiai buvo pradėtas svarstyti darbdavių reikalavimas didinti darbo laiką iki 60-ties valandų per savaitę argumentuojant tuo, kad šalyje nepakankamas darbo našumas, galintis užtikrinti sėkmingą įmonių veiklą ir verslo plėtrą. Tačiau profesinėms sąjungoms pavyko užginčyti tokį galimą Darbo kodekso pakeitimą, paliekant 40-ties valandų darbo savaitę [10]. Tokiu būdu esant 800Lt minimaliam darbo užmokesčiui, valandinis atlygis galėjo sumažėti maždaug dviem litais. Sutrumpėjęs poilsio laikas galėjo pasireikšti darbuotojo produktyvumo smukimu, motyvacijos mažėjimu, o tai laikui bėgant neigiamai atsilieptų įmonės veiklai.
Viena iš pagrindinių sričių, kuri turėtų būti akcentuojama profesinių sąjungų veikloje – siekis didinti darbo užmokestį. Pagrindinė priemonė, naudojama profsąjungų siekių įgyvendinimui – kolektyvinė darbo sutartis [10].
Šiuo metu profesinės sąjungos daugiausia dirba įmonės lygyje, tai reiškia, kad realią įtaką darbuotojų gerovei jos gali daryti per įmonėse pasirašytas kolektyvines sutartis. Tačiau tik nedidelė dalis darbdavių sutinka įsileisti profesinę sąjungą ir su ja bendradarbiauti. Vis dėlto įmonėje pasirašius kolektyvinę sutartį, pasiekiama reali nauda, kurią iliustruoja vienos Lietuvos įmonės, dirbančios komercijos srityje pavyzdys. Kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad minimali įmonės darbuotojo mėnesinė alga yra 1200Lt. Palyginus su įstatymiškai numatytu darbo užmokesčio minimumu, darbuotojas uždirba 50% daugiau. Negana to, sutartyje numatomos papildomos išmokos, pvz. parama šeimoms, auginančioms tris vaikus iki 18 metų, kuri sudaro 1000Lt per metus. Tokiu atveju šioje įmonėje dirbantis darbuotojas per metus uždirba 5800Lt arba 62% daugiau nei tokias pačias pareigas užimantis asmuo kitoje įmonėje, kurioje mokamas tradicinis minimalus darbo užmokestis.
Lietuvoje tokių įmonių yra labai nedaug, tame pačiame nagrinėtame komercijos sektoriuje profesinių sąjungų nariai tesudaro vos 1-2% [2, 14] dirbančiųjų. Taigi žiūrint visos Respublikos lygiu, jų įtaka darbo užmokesčiui ir apskritai darbdavių sprendimams praktiškai beveik nepastebima.
Šalyje atlyginimai po truputį kyla, kai kuriuose sektoriuose pastebimas ypatingai aukštas darbo užmokesčio lygis. Imant kriterijumi atlyginimų dydį, vienas iš patraukliausių sektorių įsidarbinti – statyba. Šiuo metu jam priklauso apie 10% visų dirbančiųjų [2, 14], pagal laisvų darbo vietų lygį jį lenkia tik viešasis valdymas ir gynyba. Nepakankamas darbo jėgos lygis iš dalies yra lemtas emigracijos mastų. Sumažėjus darbo jėgos pasiūlai ir vis didėjant paklausai, natūralu, kad darbo kaina išauga. Žinant, jog iš statybų sektoriuje dirbančiųjų tik apie 3% [2, 14] priklauso profesinėms sąjungoms, sunkiai tikėtina, kad būtent jų įtaka lėmė tokį darbo užmokesčio lygį. Daug daugiau įtakos turėjo kiti veiksniai – emigracija ir dėl jos atsirandanti darbuotojų stoka, kylančios kainos nekilnojamo turto srityje, lėmusios didesnes statybos įmonių pajamas, išaugusius veiklos mastus ir dėl to padidėjusią darbo jėgos paklausą, kurią prisivilioti galima didinant atlyginimus ir gerinant darbo sąlygas. Žinoma, galima ir kita prielaida dėl profesinių sąjungų daromos įtakos darbdaviams – susiklosčius tokiai situacijai darbo rinkoje, darbuotojams atsiranda galimybė „diktuoti sąlygas“ darbdaviams, todėl profesinės sąjungos įgyja šiokią tokią galią, kurią realiai lemia ne tiek jų pačių veikla, kiek susiklosčiusios aplinkybės.
Ir toliau didėjant emigracijai, sumažėjusi darbo jėga ir auganti jos kaina šalyje verčia darbdavius svarstyti alternatyvas įdarbinti ne Lietuvos piliečius. Kaip atsaką tokiam darbdavių norui, siekdamos apginti vietinių darbuotojų interesus, profesinės sąjungos aktyviai dirba prie projekto, kuriuo siekiama įstatymiškai užtikrinti vienodas darbo sąlygas, ypač tokio paties dydžio darbo užmokestį, tiek Lietuvos Respublikos piliečiams, tiek atvykėliams iš kitų šalių. Darbdavių atstovams parankiau atsivežti pigesnę darbo jėgą iš Rytų Europos ar Azijos regionų, nei mokėti didesnius atlyginimus vietiniams darbuotojams. Jeigu šio projekto įgyvendinimas pasisektų, darbdaviams, esant vienodoms apmokėjimo sąlygoms, parankiau būtų samdyti vietinius darbuotojus, taip mažinant šalyje nedarbą, didinant gyventojų perkamąją galią ir iš dalies sumažinant lietuvių motyvaciją emigruoti. Žvelgiant iš darbdavių pusės, tokio projekto įgyvendinimas neigiamai atsilieptų įmonių pelnams, išaugusios veiklos išlaidos mažintų verslininkų konkurencingumą tiek vietinėje, tiek užsienio rinkose, dalis darbuotojų gali prarasti darbą. Tačiau tai gali priversti verslininkus ieškoti kitų kaštų mažinimo šaltinių, tokių kaip įmonės modernizavimas, geresnis kapitalo panaudojimas ir pan. Rinka būtų priversta perskirstyti išteklius tarp konkurencingų ir nepajėgių konkuruoti šakų. Ar šis projektas pasiseks, lems derybų tarp profsąjungų, darbdavių atstovų ir Vyriausybės rezultatai. Laimės ta pusė, kuri susilauks daugiausia palaikymo ir kitų šalių pritarimo. Kol kas Lietuvos profesinės sąjungos nepajėgios daryti didelio spaudimo kitoms dviems šalims, neturėdamos aktyvaus visuomenės palaikymo.
Nagrinėjant profesinių sąjungų narių skaičiaus didėjimo tendencijas, nepanašu, kad darbuotojai noriai stoja į jas. Per 17 metų gyvavimo laikotarpį narių skaičius pasikeitė vos keliais procentais, o paskutiniu metu netgi pastebima mažėjimo tendencija. Profesinių sąjungų nepopuliarumas visuomenėje, netgi pakankamai neigiamas jų įvaizdis sąlygoja šių susivienijimų veiklos ribotumą. Dabartiniu metu akivaizdžiausiai matomas jų veiklos objektas – darbuotojų teisių užtikrinimas remiantis LR Darbo kodeksu. Profesinės sąjungos rengia savo nariams apmokymus, kurių metu aiškinamos Darbo kodekse numatytos nuostatos, aiškina jų teises, nurodo kur kreiptis, iškilus neaiškumams ar susidūrus su teisių pažeidimu, teikia teisinę pagalbą, iškilus ginčui su darbdaviu. Platesnei veiklai vykdyti, ypač keliant didesnius reikalavimus darbdaviams, trūksta ir lėšų, ir darbuotojų sutelktumo. Atsiranda tarsi užburtas ratas – neturėdamos pakankamo palaikymo, profesinės sąjungos negali spausti darbdavių taip pasiekdamos akivaizdžiai matomų rezultatų, dėl nepakankamo informuotumo neparodant visuomenei akivaizdžių pasiekimų, ji atsisako remti profsąjungas, stoti į jų gretas ir šios vėl susiduria tiek su materialinių lėšų stygiumi, tiek su nepakankamu moraliniu visuomenės rėmimu įgyvendinant naujus projektus arba protestuojant dėl anksčiau susiklosčiusių nepatenkinamų darbo sąlygų.
Atsižvelgiant tik į narių skaičių, galima prognozuoti, jog šių susivienijimų galia ir įtaka ne tik neišaugs, bet ilgainiui mažės. Optimistiškiau nuteikia tai, jog profsąjungų veiklą pradėjo remti Vyriausybė, jau antrus metus skirianti finansinę paramą. Siekdama pagerinti darbo rinkoje susiklosčiusią padėtį, ji pradėjo daugiau dėmesio skirti darbuotojų interesams, kuriuos gina profsąjungos, suprasdama, jog geresnės darbo sąlygos šalyje lemia pačios valstybės gerovės didėjimą.
Dabartiniu metu profsąjungų vykdoma veikla šiek tiek primena povandeninių srovių principą. Tai, ką jos daro tarsi lieka kaip pogrindinė veikla, kurios didžioji visuomenės dalis nepastebi. Pagal Konstitucijos 50str. profesinės sąjungos gina ne tik savo narių, bet visų darbuotojų interesus, laimėjimai, kuriuos pavyksta pasiekti, tenka visiems dirbantiesiems. Iš dalies tai lemia žmonių nenorą priklausyti profsąjungoms, kadangi nemokant nario mokesčio ir neužsiimant papildoma veikla sėkmės atveju jaučiamas beveik toks pats darbo sąlygų pagerėjimas kaip ir esant nariu. Visos išvardintos profsąjungų silpnumą įtakojančios aplinkybės lėmė, jog ši jėga Lietuvoje daugiau girdimas kaip patariamasis, o ne reikalaujantis balsas.
Literatūra:
1. European foundation for the improvement of living and working conditions [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.eurofound.europa.eu/index.htm>
2. Informacija apie LPSK šakų narių skaičių (narių skaičius 2000 – 2008m.). Suvestinė. – Vilnius: LPSK, 2008. – p. 2.
3. Kasiliauskas, Nerijus. Kolektyvinės derybos Lietuvoje. – Vilnius: UAB Biznio mašinų kompanija, 2005. – p. 153. – ISBN 9955-430-76-1.
4. Kasiliauskas, Nerijus. Socialinė partnerystė: kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys Lietuvoje. – Vilnius: UAB BSPB, 2006. – p. 183. – ISBN 9955-9570-9-3.
5. Lietuvos Darbo biržos duomenų bazė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 30]. Prieiga per internetą: <http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.aspx?cmp=tendencieslist&id=42>
6. Lietuvos darbo federacija [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.ldf.lt/index.php?cid=999>
7. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.lps.lt/index.php?m=txt&table=1>
8. Lietuvos profsąjungos: (laikraštis internete). [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 03 12]. Prieiga per internetą: < http://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=2387>
9. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija [žiūrėta 2008 03 10]. Prieiga per internetą: < http://www.lpsk.lt/?lang=lt&mID=1>
10. Lietuvos Respublikos Seimas. (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas). [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=169334>
11. Lietuvos Respublikos Seimas: (Lietuvos Respublikos Konstitucija). [žiūrėta 2008 04 01]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm>
12. Lietuvos Respublikos Seimas: (Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymas). [žiūrėta 2008 03 15]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=221466&p_query=>
13. Lietuvos Respublikos trišalė taryba. [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: http://www.lrtt.lt/Istorija.htm
14. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rodiklių duomenų bazė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008 04 02]. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1313>
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)